Tyrimo metu rubrikos „Melo detektorius“ redaktorė, faktų tikrintoja Aistė Meidutė ir žurnalistas Nerijus Povilaitis aiškinosi, kaip ir kodėl Lietuvos gyventojus pasiekia slavus virš kitų iškelianti ir Rusijos dvasingumą aukštinanti ideologija.
Minėta ideologija sekė su „anastasijiečių“ bendruomene save siejantis Algirdas Švanys, kuris iš motinos pernai pagrobė savo vos 8 mėnesių amžiaus kūdikį ir pripučiama valtimi perplaukęs upę nelegaliai kirto Lietuvos sieną su Rusija Kaliningrado srityje.
Nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio Rusijoje plačiai paplitęs judėjimas šioje šalyje dažnai siejamas su Vladimiru Putinu. Jo nariai ne kartą išreiškė paramą Rusijos autokratui, rinkimuose rėmė dabartinę valdančiąją daugumą ir net patys buvo įkūrę politinę jėgą, pavadintą „Gimtosios partijos“ vardu.
„Rusijoje šitas judėjimas laikomas vienu didžiausių tokio pobūdžio judėjimų ir netgi kartais tinklaraštininkų pavadinamas pačia patriotiškiausia (Rusijos) sekta. Išsiaiškinome, kad yra nemažai („anastasijiečių“) sąsajų su valdžios institucijomis. Politikų palaikymas šiam judėjimui yra gana didelis, kas yra iškalbinga, kalbant apie tai, kiek tokie judėjimai, išplitę į kitas šalis, gali daryti įtakos vietos politiniam ir socialiniam gyvenimui“, – teigia A. Meidutė.
Naudodamiesi ryšiais su politikais judėjimo nariai siekia V. Megrė sukurtos ideologijos įgyvendinimo praktikoje. Pagrindinis „anastasijiečių“ tikslas – kurtis atokiose kaimo vietovės, kiekvienai šeimai skiriant po vieną hektarą žemės savoms reikmėms. Vadinamosios giminės sodybos turi būti kuriamos, atsižvelgiant į gamtą tausojančias praktikas. Namai jose statomi iš natūralių medžiagų, ūkininkaujama ekologiškai, vengiama sunkiosios žemės ūkio technikos.
Anastasijos sekėjų bendruomenės iš pažiūros atrodo nekaltai ir progresyviai, tačiau knygose, kurios judėjimo nariams tapusios lyg šventraštis, užkoduota rasistinė, nacionalistinė filosofija, atvirai skleidžiami antisemitiniai sentimentai. Dėl šių priežasčių vokiškai kalbančiose valstybėse judėjimu žavisi ekstremistinių neonacistinių organizacijų rėmėjai, jis taip pat siejamas su šalyje gerai žinomais dezinformacijos skleidėjais.
Tyrime „Apgaulingi puslapiai“ atskleidžiama judėjimo įvykių chronologija, kaip vieno rusų verslininko sukurta utopinė pasaka sugebėjo pritraukti tokį didelį būrį sekėjų visame pasaulyje. Žurnalistai taip pat pateikia įžvalgų iš susitikimų su buvusiais nariais ir tais, kurie iki šiol seka Anastasijos mokymą. Taip pat analizuojamos priežastys, lemiančios žmonių įsitraukimą į „anastasijiečių“ gretas bei su tuo susijusios rizikos bei mechanizmai valdyti Rusijos švelniąją galią.
