Ornitologas Julius nuošalioje saloje, neeksploatuojamame žvyro karjere Klaipėdos rajone tyrinėja upinių žuvėdrų lizdus.
„Nes ši rūšis išskirtinė tuo, kad ji peri tik atvirose buveinėse, salose, kur nėra aukšta augmenija, o salos per eilę metų perauga dildelėm nendrėm, didele augmenija, žolėm, krūmais. Ir tokios salos nebetinka perėti žuvėdrom“, – aiškina ornitologas Julius Morkūnas.
Tad žuvėdros Lietuvos pajūryje pradėjo nykti.
„Ten buvo viena iš didžiausių Lietuvoje kolonijų. Perėdavo anksčiau – prieš 10–15 metų apie 200 žuvėdrų. Bet prieš 4–5 metus šioje vietoje buvo belikę dvi–trys poros žuvėdrų. Ir tai nereguliariai“, – kalba J. Morkūnas.
Todėl salas ornitologai pasišovė nuolat prižiūrėti. Pjauna bei retina augmeniją, krantus pildo smėliu. O kartais net sukuria dirbtines salas. Žmonių joms suręstuose namuose žuvėdros jaučiasi puikiai. Vaisių jau duoda ir natūralių salų priežiūra.
„Žuvėdros grįžo, įsikūrė. Pernai turėjom apie 80 porų. O šiemet jau per dvi apskaitas mes turim 60 porų. Tai palyginus, kas buvo prieš 3 arba 4 metus, nuo dviejų porų, pusantros poros iki 60 porų šiemet yra labai didelis šuolis“, – tikina J. Morkūnas.
Apie dvidešimt metų gyvenančios upinės žuvėdros tikros gurmanės. Maitinasi tik gyva žuvimi. Tad jei šiame karjere jos neranda, gali nuskristi 20 ar net 50 kilometrų iki Kuršių marių ar Baltijos jūros, pasigauti žuvelę ir ją vis dar spurdančią parsinešti į lizdą. Sau ar jaunikliams. Tad į pajūrį atvykę poilsiautojai įsivaizduodami, jog batonu šeria žuvėdras, iš tikro lesina kirus. Net labai alkana žuvėdra batono į snapą tikrai neims.
O ir šiaip skraidymas upinėms žuvėdromis tikras malonumas.
„Nes žiemoja ši rūšis Pietų Afrikoje. Tai yra vienas iš tolimiausių migrantų, kuris nuskrenda 8–9 tūkstančius kilometrų į vieną pusę, kad galėtų peržiemoti ir grįžti pas mus, kad galėtų išauginti jauniklius“, – pasakoja J. Morkūnas.
Tai išsiaiškinti padeda žiedavimas. Štai ir dabar ornitologas žieduoja upinių žuvėdrų jauniklius. Iš duomenų ant žiedo, bendraudami su kitų šalių mokslininkais, ornitologai ir sužino, kur jos skrenda bei kiek ilgai gyvena.
Žuvėdros peri kolonijomis. Taip lengviau apsaugoti jauniklius, mat pamačius plėšrūną, jį vyti puola iš karto visa kolonija. O tada ramiai grįžta pas savo jauniklius. Pasirodo, tėvai savo upinius žuvėdriukus lyg niekur nieko atpažįsta iš balso, nors žmonėms ir atrodo, jog kolonijoj vyrauja tik garsų chaosas.
