Prie Vilniaus įsikūrusiame tualetinio popieriaus ceche pagaminama apie 82 tonos tualetinio popieriaus per dieną. Tai daugiau, nei tilptų į vidutinio dydžio – maždaug 15 kvadratinių metrų – kambarį. Tačiau apsidairius didžiuliame gamyklos pastate, tarp milžiniškų, tualetinį popierių sukančių staklių, darbuotojų matyti vos vienas kitas.
„Čia dirba tik 500 žmonių. Padalinus į keturias pamainas, tai čia galima rast, kaip matėt, nu šimtą žmonių, gal ne“, – sako „Grigeo" valdybos pirmininkas Gintautas Pangonis.
Štai čia matote robotą, kuris, pasak Gintauto, įmonei atstoja bent šešis darbuotojus. Tai – vienas geriausių įmonės darbuotojų. Kaip juokauja Gintautas, jam nereikia nei atostogų, nei pietų pertraukų.
Įmonės robotizavimas esą viską iš esmės pakeitė.
„Buvo daug žmonių. 1250. Pardavimai, jei išvertus į eurus, buvo 15 milijonų. Dabar turim pardavimų už 142 milijonus eurų ir turim 800 žmonių visose grupėse“, – teigia G. Pangonis.
Darbuotojų trūkumo problema šios gamyklos vadovo pernelyg nejaudina. Tačiau daugeliui kitų verslininkų darbuotojų trūkumo problema – labai reali.
Anot pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio, vyriausybės neseniai įvestos kvotos imigrantams iš trečiųjų šalių situacijos visai negelbėja. Pasak verslininko, tai gerai pademonstruoja ir Vokietijos atvejis, kuri jau atsisakė kvotų.
„Pamačiusi, kokiu greičiu dingsta darbo užimtumas. Jeigu šiandien dienai, aš turiu skaičius 19 metų pradžios, Vokietijoj – 1,6 mln. darbo vietų yra neužimtų, tai jie baigė su kvotomis, atidarė duris ukrainiečiams, priima juos be jokių kvietimų, kad tik jie važiuotų ir dirbtų. Ekonomikos augimas reikalauja sprendimų“, – sako pramonininkų atstovas Robertas Dargis.
O štai socialinės apsaugos ir darbo ministras dėl įvestų kvotų trečiosioms šalims naudingumu nė kiek neabejoja. Pasak jo, nereikia ieškoti lengviausių problemos sprendimo būdų ir lengva ranka užleisti Lietuvą svečiams iš kitur. Verčiau galvoti apie tai, kaip į darbo rinką pritraukti išvykusius saviškius.
„Didesnį įdirbį aš dėčiau į lietuvių susigrąžinimą. Man pačiam teko Londone dalyvauti prieš savaitę susitikimuose su lietuviais. Didžioji, geroji naujiena, kuri mane nustebino – jie planuoja grįžti“, – sako ministras Linas Kukuraitis.
Ministras tikisi, kad į Lietuvą ryšis sugrįžti apie 52 tūkstančius emigravusių lietuvių. Kalbėdami apie vieną gresiančią realybę ateityje politikai ir verslininkai vieningi – darbdaviams teks vis dažniau dairytis į vyresnio amžiaus gyventojus. Tačiau tam, kad į darbo rinką grįžtų pensijinio amžiaus žmonės, teks ruoštis.
„Norim mes ar nenorim, vyresnio žmonių amžiaus integracija bus labai svarbi. Tam reikia, kad ir įmonės pasiruoštų, kad pritaikytų savo technologijas, kad vyresnio amžiaus žmonės turės ilgiau išlikti darbo rinkoj. Kita vertus, ir žmonėms reikia prisitaikyti būti darbo rinkoj, nes skaitmeniniai įgūdžiai bus vieni iš svarbiausių“, – sako R. Dargis.
Pramonininkai skaičiuoja, kad į darbo rinką būtų įmanoma sugrąžinti apie 32 tūkstančius darbuotojų nuo 54 metų. O štai ekonomistas Raimondas Kuodis žodžių į vatą nevynioja – ir šių priemonių gali neužtekti.
„Pasaulio istorijoje yra pilna pavyzdžių, kai visos nacijos išgaruoja kažkur, demografija yra sunkiai pasukamas dalykas. Jei tu užleidai kažką, tai tą laivą apsukti yra labai sudėtinga. Turim daryti viską, kad tie trys milijonai simboliniai, kad jie būtų šitose žemėse amžinai“, – sako ekonomistas R. Kuodis.
Tikimasi, kad į darbo rinką taip pat pavyks įtraukti neįgaliuosius ir ilgalaikius bedarbius. Pramonininkų skaičiavimais, suvienijus visas šias socialines grupes, darbo rinką per penkerius metus būtų galima papildyti 160 tūkstančių darbuotojų.
