XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje daugelyje valstybių žydai savo padėtimi apskritai susilygino su kitais piliečiais, o kai kuriems pavyko visuomenėje užimti įtakingas vietas. Tačiau tame pačiame istoriniame kontekste, būtent XIX šimtmetyje, įsitvirtino klaidingas ir perdėtas nacionalizmas. Įvykių kupinoje visuomeninių pokyčių aplinkoje žydams dažnai būdavo prikišama, jog jų daroma įtaka yra neproporcingai didelė lyginant su jų skaičiumi. Taip didžiojoje Europos dalyje pamažu ėmė plisti antijudaizmas, kurio esmė buvo labiau sociologinė ir politinė negu religinė.

Tuo pačiu metu atsirado teorijų, neigusių žmonių rasės vienybę ir teigusių rases buvus skirtingas iš pat pradžių. XX amžiuje Vokietijos nacionalsocializmas pasinaudojo šiomis idėjomis kaip pseudomoksliniu pagrindu vadinamajai nordinei arijų rasei ir tariamai žemesnėms rasėms skirti. Be to, 1918 m. pralaimėjimas ir griežtos nugalėtojų primestos sąlygos sukėlė Vokietijoje kraštutinio nacionalizmo bangą, lėmusią tai, kad daugelis įžvelgė nacionalsocializme savo šalies problemų sprendimą ir su šiuo judėjimu bendradarbiavo politiškai.

Bažnyčia Vokietijoje rasizmą pasmerkė. Pirmiausia tai atsispindėjo kai kurių dvasininkų pamoksluose, katalikų vyskupų viešajame mokyme ir katalikų žurnalistų pasauliečių rašiniuose. Jau 1931 m. vasarį ir kovą Breslau [Vroclavo] kardinolas Bertramas, kardinolas Faulhaberis, Bavarijos vyskupai, taip pat Kelno ir Freiburgo provincijų vyskupai paskelbė pastoracinius laiškus, smerkiančius nacionalsocializmą ir jam būdingą stabmeldišką rasės bei valstybės garbinimą[10]. Nacių antisemitinė propaganda aiškiai atmetama gerai žinomuose kardinolo Faulhaberio 1933-aisiais, nacionalsocialistų atėjimo į valdžią, metais pasakytuose advento pamoksluose, kurių klausėsi ne tik katalikai, bet ir protestantai bei žydai[11]. Po Kristallnacht viešai už žydus meldėsi Berlyno katedros rektorius Bernhardas Lichtenbergas, vėliau miręs Dachau ir paskelbtas palaimintuoju.

Iškilmingai enciklika Mit brennender Sorge nacionalsocialistų rasizmą pasmerkė ir popiežius Pijus XI[12]. Perskaičius ją Vokietijos bažnyčiose 1937 metų Kančios sekmadienį, susilaukta puolimo bei sankcijų prieš dvasininkijos narius. 1938 m. rugsėjo 6 d. kreipdamasis į belgų maldininkų grupę, Pijus XI pabrėžė: “Antisemitizmas nepriimtinas. Dvasiškai visi esame semitai”[13]. Savo pirmojoje enciklikoje Summi pontificatus[14], paskelbtoje 1939 m. spalio 20 d., Pijus XII įspėjo saugotis teorijų, neigiančių žmonių rasės vienybę, ir valstybės sudievinimo, visko, kas, jo manymu, veda į tikrąją “tamsos valandą”[15].

Va, va, lenkiates žydų "dievui", lenkitės ir žydams. Tik vertėtu prieš tai perskaityti Mikelinsko knygą "Kada kodėl taps todėl?". O kartoti žydiškas klastotes daug proto nereikia, reikia tik neturėti nei garbės, nei orumo.

V. Kartu žvelgiant į bendrą ateitį

Žvelgdami į žydų ir krikščionių santykių ateitį, pirmiausia prašome mūsų brolius ir seseris katalikus atnaujinti savo tikėjimo hebrajiškųjų šaknų suvokimą. Prašome juos atminti, kad Jėzus buvo Dovydo palikuonis; kad Švč. Mergelė Marija ir apaštalai priklausė žydų tautai; kad Bažnyčia gyvybinės jėgos semiasi i? tauriojo alyvmedžio, į kurį buvo įskiepytos pagonių laukinio alyvmedžio šakos (plg. Rom 11, 17 – 24); kad žydai yra mūsų labai mylimi broliai ir tam tikra prasme iš tiesų mūsų “vyresnieji broliai”[21].

Tūkstantmečio pabaigoje Katalikų Bažnyčia trokšta išreikšti savo didelį liūdesį dėl jos sūnų ir dukterų nusižengimų kiekviename amžiuje. Tai – atgailos aktas, nes, kaip Bažnyčios nariai, esame susiję su visų jos vaikų nuodėmėmis ir nuopelnais. Bažnyčia su gilia pagarba ir didele užuojauta artinasi prie Šoa, naikinimo patirties, kurią žydai iškentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Tai nėra vien žodžiai, bet ir saistantis įpareigojimas. “Mums gresia pavojus vėl leisti aukoms mirti baisia mirtimi, jeigu karštai netrokšime teisingumo ir neįsipareigosime stengtis, kad blogis nenugalėtų gėrio, kaip atsitiko milijonams žydų tautos vaikų . Žmonija negali leisti, kad tai pasikartotų”[22].

Meldžiame, kad mūsų liūdesys dėl tragedijos, kurią žydai iškentėjo šį šimtmetį, būtų paskata naujiems santykiams su žydų tauta. Praeities nuodėmių suvokimą norėtume paversti tvirtu pasiryžimu kurti naują ateitį, kurioje niekada nebebūtų antijudaizmo tarp krikščionių ar antikrikščioniškų jausmų tarp žydų, bet, priešingai, vyrautų abipusė pagarba, kaip ir dera tiems, kurie garbina vienatinį Kūrėją bei Viešpatį ir turi bendrą tikėjimo tėvą – Abraomą.

Galiausiai kviečiame visus geros valios vyrus ir moteris giliai apmąstyti Šoa reikšmę. Aukos iš savo kapų ir išgyvenusieji, gyvai liudijantys tai, ką iškentėjo, tapo galingu balsu, patraukiančiu visos žmonijos dėmesį. Prisiminti šią baisią patirtį reiškia visiškai įsisąmoninti joje glūdintį išganingą įspėjimą: nevalia leisti, kad sugedusios antijudaizmo bei antisemitizmo sėklos vėl kada nors išleistų šaknis žmogaus širdyje.

1998 m. kovo 16-oji

Kardinolas Edward Idris Cassidy
Prezidentas

Pierre Duprey
Viceprezidentas

Remi Hoeckman O.P.
Sekretorius

as sitos datos tikrai neminesiu........ jau vien is solidarumo su palestinieciais, kuriems zydai surenge analogiskas "krikstolines" naktis

Šis šimtmetis tapo neapsakomos tragedijos, kurios niekada nevalia užmiršti, – nacių režimo mėginimo išnaikinti žydų tautą metodiškai nužudant milijonus žydų – liudininkas. Vyrai ir moterys, seni ir jauni, vaikai ir kūdikiai buvo persekiojami bei deportuojami tiktai dėl jų žydiškos kilmės. Kai kurie buvo nužudyti išsyk, kitiems pirma teko iškęsti pažeminimus, blogą elgesį, kankinimus bei visišką žmogiškojo orumo atėmimą. Iš tų, kurie pateko į koncentracijos stovyklas, išgyveno tik nedaugelis. O ir išgyvenusieji liko paženklinti randų visą gyvenimą. Tai buvo Šoa, viena didžiausių šio šimtmečio istorijos dramų, faktas, teberūpintis mums ir šiandien.

Šio pasibaisėtino genocido, kuriuo tautų vadovai ir pačios žydų bendruomenės vargiai galėjo patikėti iki momento, kai jį imta negailestingai įgyvendinti, akivaizdoje abejingas negali likti niekas, ir mažiausiai iš visų Bažnyčia, dėl savo artimų dvasinės giminystės ryšių su žydų tauta ir savojo praeities neteisybių atminimo. Bažnyčios santykis su žydų tauta yra kitoks negu su kokios nors kitos religijos atstovais[2]. Tai nėra vien praeities prisiminimo klausimas. Prisiminti iš mūsų reikalauja bendra žydų ir krikščionių ateitis, nes “be atminties nėra ateities”[3]. Pati istorija yra memoria futuri.

Šiomis mintimis kreipdamiesi į savo Katalikų Bažnyčios brolius ir seseris visame pasaulyje, kviečiame visus krikščionis drauge su mumis apmąstyti žydų tautą užklupusią katastrofą ir, remiantis moraliniu imperatyvu, garantuoti, kad savanaudiškumas ir neapykanta niekada nebeišaugtų tiek, kad sėtų tokias kančias ir mirtį[4]. Atviromis širdimis mus išklausyti ypač prašome mūsų bičiulius žydus, “kurių baisus likimas tapo simboliu, žyminčiu suklydimus, kuriems pajėgus žmogus, kai sukyla prieš Dievą”