Ne kartą buvo viešai diskutuojama, kad akademinių darbų pirkimas yra toks pat nusikaltimas akademinei etikai, kaip ir plagiatas, bet internetas ir toliau lūžta nuo skelbimų, kurių autoriai siūlo parašyti akademinį darbą už sutartą atlygį, gausos.
„Diplominį darbą parašysime, pristatymą paruošime – sėkmingai apsiginsi, sėkmingai pabaigsi studijas ir gausi aukštojo mokslo diplomą, dėl kainos susitarsime!“ – rašoma puikiai nuteikiančiame skelbime vienoje interneto svetainių. „Rašytojų“ pasiūlymui sunku atsisipirti, mat priimami ne tik „skubūs“ užsakymai, bet ir žadamos konsultacijos, garantuojamas darbo autentiškumas, mokslinių kriterijų atitikimas, santraukos vertimo parengimas, pilnas redagavimas ir dar kalnai visokio gėrio, apie kurį vien pagalvojus eiliniam studentui suskausta galvą.
Kainą lemia laikas ir sudėtingumas
Darbo kaina priklauso nuo temos sudėtingumo ir parašymo termino: už skubiai parengiamą darbą mokėti reikia brangiau, o užsakant didesnės apimties darbus, „pagalbininkui“ privaloma iš anksto sumokėti užstatą. Panaršius interneto platybėse galima surasti daugybę įvairių pasiūlymų: referato ar kito rašto darbo parengimas kainuoja nuo 30 iki 60 litų, kursiniai darbai šiek tiek brangesni – nuo 50 iki 200 litų. Itin skiriasi bakalauro darbų kainos – juos užsisakyti galima nuo 300 iki 1500 litų, o magistro darbai dar brangesni – nuo 1200 litų ir daugiau.
Išradingumo nestinga ne tik paslaugos teikėjams, bet ir vartotojams: ne paslaptis, kad pasitaiko atvejų, kuomet „pardavėjai“ rašto darbus paruošia atmestinai ir nekokybiškai. Kai studentas, nunešęs pirktą ir neskaitytą kursinį darbą į universitetą iš savo darbo vadovo vėliau sužino, kad darbo išvadose buvo aptariamas obuolių pyrago receptas, natūralu, kad klientas būna labai nepatenkintas. Kaip ir bet kuriame kitame versle – akademinių darbų rašymo kokybiškumą ar rašytojo patikimumą galima patikrinti „juodajame sąraše“.
Sukčiaujančių „rašytojų“ patikros galimybės
Tinklalapyje mstats.eu. galima patikrinti, ar jūsų perkamo darbo autorius yra patikimas. Kaip skelbia patys svetainės kūrėjai, duomenų bazės duomenys renkami iš šių šaltinių: nukentėjusių užsakovų apklausos duomenys, darbų rašymą organizuojančių asmenų ir svetainių duomenų, pavienių mokslo darbų autorių pateikiamos informacijos. Įdomi ir pati patikros procedūra: tikrintojas turi užpildyti tam tikrą formą, ją išsiųsti svetainės administratoriui ir vėliau sekti pateikiamomis instrukcijomis. Svetainėje skelbiamas ir „sukčiaujančių“ autorių sąrašas. Kolegoms studentams ši paslauga nieko nekainuoja.
Į klausimą, ar teko girdėti apie veikiančią duomenų bazę, kurioje galima patikrinti užsakomo rašto darbo autoriaus patikimumą, Lietuvos studentų atstovybių sąjungos vadovas A. Mark sakė: „Apie šią svetainę teko girdėti. Nemažai atsiliepimų sulaukiame ir iš studentų, kad atsiranda įmonės, kurios ne tik reklamuojais viešai, bet studentams, nežinia iš kur gavę jų duomenis, siunčia elektroninius laiškus, siūlydami savo akademinių darbų rašymo paslaugas. Dėl šios veiklos mūsų šaluje yra didelis teisinis nesusipratimas, nes niekas nepasaugo studento nuo to, kad jis negalėtų įsigyti tokių darbų ir niekas nebaudžia tai darančių.“
Sukčius gelbsti autorinės sutartys
Perkantys akademinius darbus studentai ir juos parengiančios bei parduodančios įmonės ar asmenys dažnai nat labai oficialiai „įteisina“ sandorius ir net moka valstybei privalomus mokesčius.
„Jei studentas perka darbą ir yra sudaryta autorinio kūrinio parengimo autorinė sutartis, viskas atrodytų legalu. Deklaruojama, kad nėra tai,p kad studentas tik užsako ir jam darbas parašomas, dažniausiai nurodoma, kad studentas taip pat dalyvavo darbo rengime, tuomet teisiškai to net plagijavimu vadinti negalima. Atsakomybės nepriiima nė viena pusė ir nėra reguliuojančios institucijos, kuri draustų tai, daryti,“ – sakė A. Mark.
Darbus „gabiems“ studentams rašo ir dėstytojai
Buvo užfiksuota atvejų, kuomet patys dėstytojai prisideda prie akademinės etikos pažeidimų, rašydami ir vėliau studentams parduodami savo darbus. Pavyzdžiui, vienas Vilniaus kolegijos dėstytojas savo „paslaugas studentams“ reklamavo ant mieste esančių stulpų išklijuodamas skelbimus. Demaskuotas „verslininkas“ sulaukė kolegų pasmerkimo.
Pasak LSAS vadovo, kol niekas iš akademinės bendruomenės, studentų ar valdžios intsitucijų nežino, kaip reaguoti į tokio „verslo“ plėtrą. „Neturime tikslių duomenų, kiek dėstytojų galėtų būti įsitraukę į šią veiklą, bet iš bendravimo su studentais sužinome, kad tokių atvejų pasitaiko. Yra buvęs atvejis, kai vienoje aukštojoje mokykloje prie dekanato kabojo skelbimas, kuriame buvo rašoma, kad rengiami magistro ir kiti moksliniai darbai bei šalia nurodytas kontaktinis numeris, kuriuo atsiliepdavo dekanato darbuotojas.Mūsų žiniomis, šiomis paslaugomis pasinaudojo ne vienas studentas.“
A. Mark teigimu, akademinė bendruomenė tokio elgesio neremia ir yra už teisinį mechanizmą, kad tokia veikla būtų stabdoma.
Studentai išmoko apgauti elektroninę plagiato paieškos programą
Pasak A. Mark, kai kuriose užsienio valstybėse akademinių darbų rašymas ir pardavimas arba jų pirkimas apskritai neįmanomas dėl bendruomenės vertybių. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse studentai itin neigiamai žiūri į nusirašinėjimą, o darbų pirkimas būtų iš viso nesuprantamas ir labai smerktinas dalykas.
„Didžiojoje Britanijoje yra sukurtos programos, kurios gana patikimai nustato, ar darbe esama plagiato. Negalima pamiršti, kad perkami darbai gali būti parašyti atmestinai, skubant, o jų rašytojai - įgudę plagiatoriai. Lietuvoje taip pat veikia tokia plagiato patikros duomenų bazė, bet studentai išmoko ją apeiti: darbas verčiamas į anglų kalbą, o paskui duodama kitam žmogui versti atgal į lietuvių. Kito žmogaus parašyto lietuviško teksto sistema jau neatpažįsta kaip plagiato, o turinys lieka toks pat“, – apie „gudrių“ studentų išradingumą pasakojo A. Mark.
