Tad vietų senelių namuose kai kuriose savivaldybėse ima katastrofiškai trūkti, todėl labai dažnai prašoma paprastų gyventojų pagalbos – nemoti ranka į šalia gyvenantį vienišą kaimyną.
Kaunietis Česlovas pirmasis dar dažais kvepiančių Adutiškio reabilitacijos ir slaugos centro gyventojas. Rytą jis leidžią prie biliardo stalo.
Netrukus prie šio senjoro prisijungs dar devyniasdešimt likimo draugų. Tarp jų ir Česlovo žmona. Sutuoktiniai apsisprendė palikti namus ir persikelti čia, nes jau sveikata nebeleidžia pasirūpinti savimi namuose.
Česlovas čia gyvens ne atsitiktinai. Mat globos namus įkūrė neseniai iš emigracijos grįžęs sūnus. Vyras sako gyvendamas Amerikoje ištisai galvojęs apie paliktus namiškius, apie tai, kad jie nusipelno priežiūros, kaip ir visi tie, kuriuos paliko į užsienį kasdien emigruojantis jaunimas.
Viena diena čia žmogui kainuoja dvidešimt tris eurus. Tačiau tai ne bėda, kaip sako Žydrūnas, pagelbėti sutiko Švenčionių savivaldybė, dalis pinigų senjorams bus skiriama ir iš Ligonių kasų. Tai, kaip priduria Žydrūnas, palyginti mažiausia kaina Lietuvos pusiau privačiuose senelių globos namuose.
Pats įkūręs labdaros fondą „Padėsiu seneliams“, vyras sako taip pat besitikintis sulaukti žmonių paramos likimo nuskriaustiems vienišiems senjorams. Tad kai kurie žmonės čia galės gyventi visai nemokamai. Tokių namų, kaip sako valdininkai, tikrai reikia, mat emigracijai augant, o Lietuvai senstant – senjorų Lietuvoje ėmė daugėti.
Šiuo metu šalyje veikia šimtas septyni senelių globos namai, kuriuose gyvena per penkis tūkstančius vienišų senjorų. Apie pusketvirto šimto senukų laukia savo eilės. O eilės senelių namuose – ilgėja. Kai kas savosios ir nesulaukia. Daugiausiai laukiančių – didmiesčiuose. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sako, kad ne tik naujais namais reikėtų vienišų senjorų globos bėdą spręsti. Savivaldybės turi pirmiausia išbandyti įvairius būdus, kaip tinkamai pasirūpinti vienišiais.
O štai Maltos ordino savanoriai priduria, ne tik valstybė turi rūpintis vienišais žmonėmis, ir net ne labdaros organizacijos, o pirmiausia artimieji. Mat labai dažnai sriubos lėkštės savo tėvams prašo ne užsienyje, o kaimynystėje gyvenantys senukų vaikai.
Ir tik tiems, kas neturi artimųjų neabejingos turėtų likti bendruomenės, kaip sako maltiečiai, anksčiau gerokai daugiau skirdavusios dėmesio kaimynystėje gyvenantiems vienišiems senjorams. Mat kartais jiems be maisto ar vaistų reikia tiesiog paprasto bendravimo. O to dažnas šykšti labiausiai esą prisidengdamas nuolatiniu skubėjimu.
Plačiau apie tai TV3 reportaže
