Apokalipsės pasaulyje laukia daug įvairių religijų tikinčiųjų – Islamo atstovai (musulmonai) tiki, kad netrukus į Žemę ateis Mahdi, kiek kitaip Paskutiniąsias dienas žemėje įsivaizduoja krikščionys ir judėjai. Naujai besikuriančios kongregacijos “Toros vykdytojų bendruomenė" tikslai – paaiškinti žmonėms, kad svarbiausia – tikėjimas Dievu, dora, moralė. Tada ir Paskutinysis Teismas – nebaisus.
Pirmą kartą Lietuvoje pateikiame šios bendruomenės tikėjimo pagrindus.
APIE MŪSŲ KONGREGACIJĄ
Mūsų kongregacija yra „Toros vykdytojų bendruomenė“ (Tora – Mošės / Mozės Įstatymo Penkiaknygė). Šią bendruomenę sudaro tiek žydų, tiek kitokių tautybių žmonės, kurie susiejo save su Izraelio bendruomene priimdami Ješūa (Jėzų) kaip savo Mesiją (Kristų, plg. Ef 2 : 12-13).
Mes tikime Ješūa, Kuris yra gyva Tora, Kuris atėjo ne tam, kad ją panaikintų, bet tam, kad įvykdytų. Tora yra gyva, ji gyvena tikinčiųjų širdyse.
Todėl visiems, norintiems sekti mūsų Mašìahu (Mesiju), ne tik pageidautina, bet ir būtina vykdyti Torą. Juk Mašiahas įvykdė Torą dėl mūsų, Jis paaukojo save, šitaip išpirkdamas mūsų nuodėmes.
Jis atidavė savo Kūną sunaikinimui, kad būtų išpirktos mūsų neklusnumo DVui pasekmės – nuodėmė ir mirtis. Mes stengiamės eiti Jo keliais, nes Jį mylime. Mes tikime, kad šiandien Tora ir DVo palaima yra kartu.
DVo Įstatymas reikalauja, kad jį vykdytume, DVo palaima mums atleidžia, kai esame gundomi ir klystame.
Būdami Toros vykdytojų kongregacija (bendruomenė), mes kviečiame bendruomenės narius vykdyti Torą ir pamokome, kaip tai daryti kasdieniame gyvenime bei savo namuose. Čia priklauso biblijinių moedim (švenčių) šventimas tomis dienomis, kada tai nurodyta, ir taip, kaip nurodyta.
Tai, kad vykdome Torą, reiškia, kad laikomės ir Šabato. Po penktadienio saulėlydžio ir iki šeštadienio saulėlydžio mes atsisakome nuo visų darbo rūšių, įskaitant pirkimą ir pardavimą.
Toros vykdymas taip pat lemia mūsų pamaldų tvarką ir pobūdį. Nors ir esame charizmatikai (tikime Ruah HaKodeš (Šventosios Dvasios) dovanas ir veikimą), mes teikiame pirmenybę tradicionališkesnėms pamaldų formoms. Šabatas prasideda Erev Šabat pamaldomis „Kabalat Šabat“ (Šabato pasveikinimas), kurios susideda iš liturgijos, pašlovinimo bei garbinimo ir interaktyvaus mokymosi Toros. Šabato pamaldos prasideda kiekvieną šeštadienį 9-ą valandą, aprėpdamos pusantros valandos Toros mokymąsi iš savaitinės parašos (Toros skaitinio). Paprastos pamaldos prasideda 11-ą valandą ir tęsiasi apie tris valandas. Šios pamaldos pradedamos liturgija ir susideda iš maldų, mesianinių pašlovinimų bei garbinimų (įskaitant Dovydo šokius), taip pat tradicinių Toros pamaldų Dvar Tora, skirtų savaitiniam skaitiniui, ir baigiasi rabino kalba.
Tokia yra įprasta pamaldų tvarka, tačiau griežtai jos laikytis nėra būtina. Bendruomenių vadovai yra laisvi keisti pamaldas arba jų komponentus Ruah HaKodešo (Šventosios Dvasios) vedami. Mes, Melech Jisrael nariai, laikome save daugiau nei tik kongregacija – esame gyva mesianinių tikinčiųjų bendruomenė, pasižyminti savaitinių pamaldų ir veiklos įvairove. Mūsų unikalumas yra tai, kad esame kartu žydai ir nežydai, kuriuos sieja tarnystė mūsų Mašiahui pagal Toros papročius ir tradicijas, priimant Ruah HaKodešo galią ir laisvę.
MESIANINIS JUDAIZMAS
Mesianinis judaizmas / יהודים משיחים – yra Biblija grindžiamas sąjūdis žydų, kurie tiki Ješūa (Jėzų), kaip savo Mesiją. Šitaip tikėdami, jie nusprendė garbinti Abrahamo (Abraomo), Jischako (Izaoko) ir Jaakovo (Jokūbo) DVą pagal žydų tautos biblijinius papročius ir tradicijas. Esama žmonių, kuriems būti žydu ir tikėti Jošūa yra vienas kitą atmetantys dalykai.
Vis dėlto patyrinėję Šventąjį Raštą rasime, kad buvimas žydu ir tikėjimas Ješūa nėra nesuderinama. Žodis „žydas“ (per balkanų kalbas iš italų giudeo, o tai iš lotynų judaeus) yra kilęs nuo Jisraelio (Izraelio) ketvirtosios genties vardo: Jehūda (Judas). Hebrajų kalba Jehūda reiškia „garbinantis (DV'ą)“. Taigi nuo pat pražios žydai – tie, kurie garbina DVą.
Daugelis klysta manydami, neva buvimas žydu reiškia prigimtinę teisę priklausyti religinei institucijai.
Dabartiniai žydai asocijuoja save su judėjiška religija, panašiai kaip katalikai asocijuoja save su katalikų religija. Bet anaiptol ne toks „žydas“ buvo DVo planuose. Leiskite man pirma paaiškinti judėjiškos religijos evoliuciją. Grįžęs į Jeruzalę po Babilono tremties, kunigas Ezra suprato Jisraelio nelaimę kaip neklusnumo Torai (Mošės / Mozės Įstatymo Penkiaknygei) rezultatą.
Kad panašios tragedijos nesikartotų, jis sumanė apsauginės tvoros apie pirminių 613 įstatymų (įsakymų) koncepciją. Aptvėrimas yra rėminis kito įstatymo įstatymas.
Imkime, pavyzdžiui, įstatymą iš Šemot / Išėjimo knygos 23 : 19 „... Nevirsi ožiuko jo motinos piene“. Aptvėrimas apie šį įstatymą yra tai, kad žydams draudžiama valgyti mėsą su pienu. Šitaip tam, kad pažeistum vieną iš 613 įstatymų, pirma turi pažeisti aptveriantį įstatymą.
Ezra tikėjo, kad taip žydų tauta bus apsaugota nuo ateities trėmimų. Per amžius iki pat mūsų dienų buvo pridedami ir praplečiami aptveriantys įstatymai. Tuo būdu iš pirminių 613 pasidarė daugiau kaip 300 000–500 000 aptveriančių įstatymų. Su tokia jų aibe žmogui, užuot tarnaujant DVui, nesunku patekti į tarnavimo įstatymams spąstus. Pirminis DVo sumanymas turėti asmeninį ryšį su Jo Sandoros žmonėmis pavirto į varginančių veiksmų religiją. Iš pradžių DVas buvo pasirinkęs stabmeldį chaldėją Abramą, kad sudarytų su juo sandorą. Tai buvo sandora be sąlygų, Abramas neturėjo jokių įsipareigojimų. Begaline išmintimi DVas valingai pasirinko Abramą, pakeitė jo vardą į Abraham (Abraomas) ir pažadėjo jam žemę, tautą, palaiminimus ir palaimintojo būseną. Istorijos eigoje savo DVišku vadovavimu DVas ėmė vykdyti šį pažadą. Pažadas nebuvo, kad Abrahamo palikuonys taps didžia religija, bet kad jie taps didžia tauta.
Kad ši tauta atsiribotų nuo kitų tautų stabmeldystės, DVas davė jai ypatingus papročius, įstatymus ir tradicijas, surašytus Toroje. Šių papročių, Mošės įstatymų ir tradicijų tikslas – išskirti Jisraelio vaikus iš visų kitų kaip tautą, bet ne kaip religiją.
Kaip matome, buvimas žydu reiškia tautybę ir niekad nereiškė organizuotos religijos. Buvo suprantama, kad „žydai – DVo garbintojai“ turi asmeninį ryšį su savo Kūrėju, pageidaujančiu nuolat būti tarp jų. Ne religija, bet ryšys yra iš DVo! Tad atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, negi žydas, kuris tiki, kad Ješūa yra Mesijas, yra atverčiamas į krikščionybę? Mes žinome, kad būti krikščioniu irgi nereiškia religijos.
Terminas „krikščionis“ reiškia Kristaus mokslo pasekėją. Žodis Kristus graikų kalba reiškia „Pateptasis“, o tai išversta iš hebrajų Mašìah „Mesijas“. Begaline išmintimi DVas buvo pramatęs, kad Jisraelis paklys ir galų gale išplėtos religiją, kuri, Jam pasišalinus, pakeis Jo Buvimą, Jo Šechiną – Yechezkel / Ezechielis 11 : 22 – 23: „Tuomet kerubai su šalia buvusiais ratais pakėlė sparnus. Jisraelio DVo šlovė tvyrojo virš jų. VŠPTies šlovė pakilo viršum miesto ir sustojo ant kalno į rytus nuo miesto“. Ezechielis aprašė, kaip VŠPTies šlovė apleidžia Šventyklą, apleidžia atsimetusią nuo Jo tautą. Štai kur veda fariziejiškumas. Tai DVo Šechinos šlovės pakeitimas taisyklėmis, nurodymais ir žmogaus sukurtais įstatymais.
Ješūa atėjo kad praskaidrintų žmogaus ryšius su DVu, kad juos atstatytų ir kad DVo Dvasia galėtų būti ne su žmonėmis, bet žmonėse. Tai Naujoji Sandora, apie kurią buvo kalbėjęs pranašas Jirmejahu / Jeremijas 31 : 31 – 33: „Tikėkite manimi, ateina dienos, tai VŠPTies žodis, kai sudarysiu Naują Sandorą su Jisraelio namais ir Jehūdos namais. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmęs už rankos išvedžiau juos iš Micraimo (Egipto) žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, jie sulaužė mano Sandorą, tai VŠPTies žodis. Štai kokią Sandorą sudarysiu su Jisraelio namais, atėjus toms dienoms, tai VŠPTies žodis. Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų DVas, o jie bus mano tauta“.
Ješūa padarė šią Naująją Sandorą pasiūlęs visiems žmonėms, tiek iš žydų tautos, tiek iš pagonių tautų, galimybę susitaikyti su Kūrėju per savo Atperkamąją Auką. Žmogui neįstengiant išpirkti svetimos nuodėmės, Ješūa pasirodė įkūnytas DVas. Jo mirtimi DVas Pats patenkino savo teisingumo reikalavimą mūsų atžvilgiu. Žydams priimant Ješūa kaip savo Mesiją, jie atgauna savo asmeninio ryšio su DVu pilnatvę, kuri buvo numatyta DVui pasirenkant Abrahamą. O kadangi buvimas žydu reiškia tautybę, žydas gali tapti Mašiaho pasekėju (krikščioniu) nenustodamas būti žydu.
Negi kanadietis nustoja būti kanadiečiu priimdamas Ješūa savo Mašiahu? Ne, jis tik tampa kanadiečiu, įgavusiu ryšio su DVu pilnatvę per Mašiahą Ješūa. Mesianiniai žydai yra tie žydai, kurie prigimties teise priklausydami žydų tautai, nutarė stoti į Naująją ryšio su DVu Sandorą, kaip tai ir buvo pranašo Jeremijo išpranašauta. Toks ryšys iš pat pradžių buvo pažadėtas patriarchams, Abrahamui, Jischakui, Jaakovui, tik vėliau, dėl klaidos, pavirto žmonių dirbtinai sukurtąja religija.
MISIJOS APIBRĖŽIMAS
„Melech Jisrael“ kongregacija yra Mašiaho Kūno dalis, DVo buveinė per Šventąją Dvasią; DVas teikia savo pagalbą Didžiajai Misijai atlikti. Kiekvienas Dvasioje gimęs tikintysis yra neatskiriama dalis bendrojo Kūno tikinčiųjų, kurių vardai užrašyti Danguje (Ef 1 : 22, 23; 2 : 22; Žyd 12 : 23).
DVo tikslas žmogaus atžvilgiu yra paieška ir išgelbėjimas to, kas prarasta. Sutinkamai su DVo tikslu žmonės turi garbinti DVą ir sudaryti „tikinčiųjų Kūną“ pagal DVo Sūnaus paveikslą ir panašumą. Todėl „Melech Jisrael“ kongregacijos, kaip universalaus tikinčiųjų Kūno dalies, prioritetinę misiją galima apibūdinti taip:
Mes, kaip tikinčiųjų į Ješūa, žydų tautos, Jisraelio Namų Mašiahą ir Karalių, Kuris greit ateis, kongregacija, dalyvaudami Biblijos studijavimo bei švietimo programose, pirmuoju savo tikslu matome mūsų bendruomenės ir viso pasaulio žydų išganymą.
Todėl mes norime rengti mūsų pamaldas taip, kad jose esantys netikintys žydai jaustųsi kaip namie ir galėtų atrasti savo Išganytoją ir Mašiahą Ješūa.
Mes norime skelbti žydams ir nežydams DVo Žodį ir krikščioniško tikėjimo žydiškas šaknis. Mes stengiamės siekti savo tikslo studijuodami ir praktikuodami biblijines žydų tradicijas, pritaikydami jas prie kultūrinio ir istorinio Naujosios Sandoros konteksto.
Mes stengiamės pagelbėti tiems žydams ir nežydams, kurie jau priėmė Ješūa Mašiahą į savo gyvenimus ir įstojo į mūsų kongregaciją, kad jų tikėjimas augtų toliau. Mūsų tikslas – mokyti savo vaikus mesianinėse žydų mokyklose. Tokiose mokyklose žydų vaikai galės suvokti savo žydišką paveldą, o nežydų vaikai – įsisąmoninti, kad jie yra dvasinė Abrahamo sėkla, susijusi su tikruoju Jisraeliu (Rom 11 : 24).
Mes siūlome dalyvauti Mesianinėje bendruomenėje tiems, kurie myli brangų tikėjimą, kuriame Šventoji Dvasia garbinama pagal mūsų liudijimą.
Mes prisiimame savąją atsakomybės ir privilegijų dalį platinant Ješūa Mašiaho Evangeliją visomis priemonėmis visiems žmonėms tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje.
TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS
MES TVIRTINAME:
- Kad Biblija (Senasis ir Naujasis Testamentas) yra vienintelis DViškai įkvėptas, patikimas ir amžinas DVo Žodis, kuris šiandien pritaikomas lygiai taip, kaip ir tada, kada buvo gautas (2 Tim 3 : 16; 2 Pet 1 : 20, 21).
- Kad Amžinasis VŠPTs, Abrahamo, Jischako ir Jaakovo DVas, yra Echad, t.y. sudėtinė Vienybė, Kuris apreiškė save žmogui kaip Tėvas Danguje, Sūnus Ješūa Mašiahas, Kuris yra DVo Žodis padarytas kūnu, ir Šventoji Dvasia (Ruah HaKodeš), Tiesos Dvasia. (Iz 48 : l6; 1 Jon 5 : 7 ).
- Kad Ješūa, Jisraelio Mašiahas, įvykdė biblijinę pranašystę savo gimimu iš mergelės, tarnavimu, mirtimu ant medžio už žmonijos nuodėmes, prisikėlimu iš numirusiųjų ir žengimu pas Tėvą, kad būdamas Jo dešinėje užtartų savo pasekėjus.
Greitai Jis turi sugrįžti į Jeruzalę, kad viešpatautų tautoms tūkstantį metų, o po to perduos Karalystę Tėvui, kad DVas būtų viskame. (Zch 12 : 9; Luk 24 : 44 - 47; 1 Kor 15 : 24 - 28).
- Kad Jisraelis yra DVo išrinkta tauta. Ji gavo amžinąją Sandorą su DVu dėl Mašiaho, Žemės, visų Rašto ir Dvasios pažadų, ir (panašiai kaip tautos, esančios be vilties ir DVo) turi būti apvalyta nuo nuodėmės Mašiaho pralietu Krauju. Iš naujo gimusieji žydai ir iš naujo gimusieji nežydai, įtikėjus, išlieka žydai ir nežydai Mašiahe. Iš pagonių atėję tikintieji yra įskiepyti prie savo žydiškų brolių, kad kartu su jais dalyvautų Jisraelio Sandorose ir palaiminimuose bei Alyvmedžio (Jisraelio) turtuose. (Rom 11 : 17 - 21; Įst 7 : 6 - 10; Ef 2 : 11 - 13; Žyd 6 : 13 - 18).
Minėta nuodėmė yra nusikaltimas DVo Torai ir gali būti atleista tik tikėjimu į atpirkimą Ješūa Krauju, bei atgaila. Tikėjimo ir atgailos sujungimas su išpažinimu, kad Mašiahas yra prisikėlęs, išgelbėja nuo rūstybės, kuria DVas nubaus pasaulį, taip pat nuo amžinojo atskyrimo nuo DVo. (Rom 10 : 9; 1 Tes 1 : 10).
- Kad Mašiaho mirtis iki pat Jo atėjimo kasmet prisimenama švenčiant Pesacho (Velykų) Sederį, įskaitant macų (simbolizuojančių Jo Kūną) laužymą bei gėrimą iš taurės (simbolizuojančios Jo Kraują), taip pat tikint, kad Pesacho Avinėlis yra paaukotas už mus (1 Kor 5 : 7; Iz 53 : 2 - 5).
- Kad priimant Ješūa VŠPČiu ir Mašiahu krikštijama (Tevila) panardinus į vandenį, o tai yra išorinis patirto vidinio išganymo ženklas, simbolizuojantis kaip tikinčiųjų mirtį ir prisikėlimą Mašiaho mirtyje ir prisikėlime, taip ir „senojo žmogaus“ mirtį ir prisikėlimą naujam gyvenimui. (Rom 6 : 3; Mat 28 : 18 - 20).
Pagal tikėjimą, šis panardinimas taip pat yra Šventosios Dvasios, nes tikintysis gauna dvasinių jėgų ir galią liudyti Evangelijos žinią. (Apd 1 : 8, 2 : 38, 10 : 44 - 48, 19 : 1-7).
- Kad Šventasis Raštas moko Šventosios Dvasios dovanų praktikos, kaip pabrėžta 1 Kor 2 : 12, 14 ir Rom 12 : 6 - 8. Tai yra skirta tikinčiųjų Kūnui mokyti ir šiam Kūnui vesti į Mašiaho brandą. Kaip aprašyta Gal : 22, 23, tikintysis turi atsiskleisti Šventosios Dvasios dovanų vaisiais ir juose augti.
- Kad Ješūa pasekėjai žydai yra pašaukti palaikyti žydišką Biblijos palikimą ir būti Jisraelio tautos bei universaliojo tikinčiųjų Kūno dalimi. Tai yra žydiško identiteto dalis bei ištikimybės DVui liudijimas. (Iš 19 : 5; Jer 31 : 35 - 37; Rom 11 : 1 - 2).
- Kad DVas davė Įstatymą tiek kaip dorinį mokslą, tiek kaip kultūrinę tautinę praktiką, o tai turi rodyti į Mašiaho veiklą. Įstatymas galioja kaip DViškojo teisumo standarto atspindys ir kaip būdas išlaikyti Jisraelio tautos išskitinumą. Įstatymo nepanaikina tai, kad Ješūa jį išpildė. Žmogaus nuteisinimas vyksta tikėjimu per malonę. (Įst 30 : 11 - 20; Įst 6 : 20 - 25; Ps 19 : 7 - 14; Mat 5 – 17 - 19; Rom 3 : 27 - 31, 6 : 23).
- Kad Jisraelio tauta DVo išrinkta tam, kad būtų palaiminimo kanalu visoms žemės tautoms. Žydų sugrįžimas į savo žemę yra Bibliojs pranašystės išsipildymas. Ateis diena, kai Jisraelis, kaip tauta, priims Ješūa Mašiahą. Tuomet DVo Žodis sklis toliau iš Siono. Sugrįžęs Ješūa Mašiahas įsteigs iš Jeruzalės savo pasaulinę valdžią. (Pr 12 : l – 3; Iz 11; Zch 12 : 10, 13:1).
Mindaugas Peleckis
