„Mes kai išėjome iš liejyklos, Kaune, Šančiuose, išsinešėme tą biustą, pasižiūrėti ir ėjo pro šalį moteris. Ir jinai priėjo, sako – Vanagas. Ir tiktai ašaros pas moterį akyse, sakom, tai pažinot? Pažinau, sako, taigi mūsų šalies didvyris“, – sako A. Ramanausko-Vanago anūkė Inga Jancevičienė.
„Panašus, turbūt, panašus. O mano atmintyje jis pasiliko toks, koks tada buvo, kai man buvo 9 metai, kai aš bendravau, kai jis buvo man labai artimas“, – pasakoja A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Paminklas partizanų vadui autorius išliejo iš 40-ies kilogramų bronzos. Visi darbai kainavo beveik 60 tūkstančių eurų.
„Buvo nurodyta naudotini vanagiukai, iš fotografijų, tačiau mes su architektais nutarėm, nusprendėm jų nenaudoti, kad išvengti to perkrovimo detalėmis“, – teigia skulptorius Algirdas Kuzma.
„Geras. Labai paprastas, aiškus, nepompastiškas, nuoširdus, teisingas. Gerai, gerai padaryta“, – kalbėjo Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
„Šis paminklas Ramanauskui-Vanagui, tai paminklas ir visiems jo bendražygiams, kurie dar neatgulė garbinguose kapuose, nors jų auka lieka ir visuomet liks mūsų atmintyje“, – sako G. Nausėda.
Tyrėjams Vanago palaikus pavyko surasti 2018-aisiais. Vilniaus Našlaičių kapinėse, duobėje su kitomis sovietų režimo aukomis. Lygiai prieš 2 metus jis palaidotas, jau kaip valstybės vadovas.
„Labai didelė reikšmė šito paminklo, nes vienas dalykas, pats asmuo, ir tai, kad buvo kovojančios Lietuvos vadas, bet ir pati kovojanti Lietuva, kuri atmetė melą, neva ji pasidavė, buvo laiminga vergijoje, mes to prisiklausėm daug, iki šiol dar iš Kremliaus paleidžia tokių pasakų“, – pasakoja V. Landsbergis.
„Šitas paminklas, kaip ir vainikuoja ilgus metus trukusius darbus. Nemanau, kad per ilgai, mes pratę laukti, tiek laukėm atradimo palaikų ir tai įvyko, tai nemanau, kad čia bėda metai ar du, svarbiausia rezultatas geras“, – teigia archeologas Gintautas Vėlius.
„Panaudotos grubesnės akmens faktūros, kad būtų natūralumo, sugrąžint prie lauko, prie miško, miško pasaulio. Pats postamentas turi užuominų, kad išaugintas jisai yra daugiau iš pagrindo, kaip ir iš šaknų, iš praeities to augimo“, – kalbėjo A. Kuzma.
„Tačiau vien paminklų negana tam, kad iš tiesų įamžintumėme praeities herojų žygdarbius. Turime tęsti jų darbus, siekti jų svajonių išsipildymo. Tai bus tikroji mūsų, gyvųjų gyva ir nuolatinė pagarba ir padėka žuvusiems už Lietuvos laisvę“, – sako G. Nausėda.
Į partizanus Ramanauskas-Vanagas išėjo 1945-aisiais, prieš tai dirbo mokytoju. Ginkluotą kovą vykdė iki 53-ųjų, vėliau slapstėsi. Sovietų NKVD'istai jį suėmė, žiauriai kankino, o 57-aisiais jam įvykdė mirties bausmę.
