Parodą atidarys Gruzijos ambasadorė J. E. Khatuna Salukvadze, parodos kuratorė Inga Karaia (Kutaisio valstybinis Niko Berdzenišvilio istorijos muziejus), Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Muzikuos vokalinis ansamblis „Gruzinų balsai“.
Ši paroda yra Gruzijos ambasados Lietuvoje surengto kultūros sezono programos „Gruzijos menas Vilniuje“ projektas. Gruzijos kultūros pristatymas Vilniuje sutampa su vienu svarbiausiu Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių - Rytų partnerystės viršūnių susitikimu Vilniuje.
Gruzijos ambasadorės p. Khatunos Salukvadzes teigė: „Pristatydami šią kultūros programą, norime perteikti Lietuvai gruzinišką dvasią ir dar kartą pabrėžti Lietuvą ir Gruziją kelis šimtmečius siejančius stiprius draugystės ryšius. Nors Gruzijos kultūra gerai žinoma Lietuvoje, pristatydami šią programą norėjome pasiūlyti Lietuvai platų spektrą šiuolaikinio meno, kuris savo šaknimis remiasi į Gruzijos senovę“.
Parodoje Vilniuje eksponuojamos vertybės yra iš Kutaisio valstybinio Niko Berdzenišvilio istorijos muziejaus, kuris buvo įkurtas 1912 m. Jame saugoma daugiau nei 200 tūkstančių šalies kultūros paveldo eksponatų (nuo IX–VII a. pr. Kr. iki šių laikų). Tarp jų yra bronzos amžiaus ir Antikos laikų reliktų – archeologinių radinių iš vakarų Gruzijos, retų Gruzijos, Romos, Bizantijos ir Rytų kraštų istorijos, buities ir kultūros eksponatų, seniausių epigrafijos pavyzdžių kolekcija ir gruziniški rankraščiai – unikalūs įstatai bei etnografinė medžiaga, taip pat – svarbūs daiktiniai radiniai (juvelyrikos, metalo, keramikos, odos, stiklo, tekstilės, medžio dirbiniai).
Vilniaus paveikslų galerijoje muziejus pristato tris išskirtinius savo kolekcijos eksponatus: Ritoną (IV–III a. pr. Kr.), Grifoną (Sasanidų laikotarpis (IV–VI a.) ir Antropomorfinę figūrėlę, simbolizuojančią vaisingumą (VII–VI a. pr. Kr.).
Ritonas
1930 m. muziejus eksponatą gavo iš Gomi kaimo Rachoje (vienas iš vakarų Gruzijos regionų). Radinio kilmė nėra aiški, tačiau manoma, kad ritonas buvo Kolchidės kario įkapių dalis. Pirmoje ritono (indo) dalyje atvaizduota frizo juosta, antroje dalyje – keturių karių kovos scena, trečioje dalyje – du gyvūnai ir medis. Ant indo pavaizduotų karių ginkluotė būdinga antrosios antrojo tūkstantmečio ir pirmosios pirmojo tūkstantmečio pusės pr. Kr. Kolchidės kultūrai. Remiantis senaisiais graikų istorikais, Kolchidėje buvo naudojami jaučio oda aptraukti mediniai skydai, trumpos ietys, peiliai ir mediniai šalmai. Kaip ir minima graikiškuose šaltiniuose, ant indo atvaizduoti kariai dėvi trumpus drabužius.
Grifonas
Grifoną atsitiktinai rado Kachetijoje (viename iš vakarų Gruzijos regionų), Napareuli kaime žemę dirbęs valstietis. Muziejus eksponatą gavo iš Dovydo Dadiani, Megrelijos (vieno iš vakarų Gruzijos regionų) vadovo. Dovydas Dadiani mėgo senovinius daiktus ir kolekcionavo numizmatikos, ginkluotės reliktus, etnografinius ir kitokius radinius. Šios kolekcijos nuo 1850 m. buvo eksponuojamos paties Dadiani rūmuose. Apie tai liudija prancūzų mokslininkės Marie Brosset atsiminimai iš jos kelionės po Megreliją 1847–1848 m.
Apvali bronzinė grifono skulptūrėlė turi paukščio ir gyvūno bruožų. Mitologijoje grifonas yra kovingas ir stiprus sutvėrimas su erelio galva ir liūto kūnu. Jame susijungia dviejų valdovų – paukščių ir gyvūnų – bruožai. Grifonų atvaizdai naudoti reljefų, frizų ir frontonų puošyboje. Kutaisio istorijos muziejuje saugoma grifono skulptūrėlė priklauso Susanidų laikotarpiui (III–VII a.), ji veikiausiai buvo naudota garbinimo ritualams.
Antropomorfinė figūrėlė, simbolizuojanti vaisingumą
1914 m. eksponatą atsitiktinai rado Imeretijoje (viename iš vakarų Gruzijos regionų), Persati kaime žemę dirbęs valstietis. Skulptūrėlė yra dvilytė ir priklauso antropomorfinių skulptūrų grupei. Mokslininkų manymu, ji vaizduoja gruzinų pagonių dievybę Kviriakę, valdančią visa žemišką pasaulį. Tai sveikatos ir žmonių bei galvijų vaisingumo dievybė. Gali būti, kad ji simbolizuoja gyvybės ir vaisingumo medį.
Trumpai apie Kutaisį
Kutaisis (seniau vadintas Aea / Aia, Kutatisi, Kutaïssi) – vienas iš antikinių pasaulio miestų. Remiantis gruzinų legenda, graikų mitologija ir archeologų tyrimais, Kutaisiui yra apie 3000 metų. Iš čia Kolchidės karaliaus Ajeto dukters Medėjos padedami argonautai pavogė Aukso vilną (Apolonijas Rodietis, Argonautika, III a. pr. Kr.). Kolchidė ir jos sostinė Kutaisis visuomet labai domino graikų ir romėnų bei iraanėnų ir arabų įsibrovėlius. Kutaisis visais laikais buvo sostinė: visų pirma antikinės Kolchidės (XIII–VII a. pr. Kr.), vėliau – Lazikos ir Abchazijos, galiausiai – suvienytos Gruzijos (iki XII a.).
Bagratas III (960–1014 m.), Abchazijos karalius nuo 978 m. (žinomas kaip Bagratas II), taip pat Gruzijos karalius, šiuos du titulus paveldėjo iš savo dinastijos ir juos sujungė. Karų ir diplomatijos keliu jis išplėtė savo karalystę ir iš esmės tapo pirmuoju suvienytos Gruzijos monarchu. Jis prižiūrėjo Bagrato katedros statybą Kutaisyje, – šis miestas buvo suvienytos Gruzijos karalystės sostinė nuo 978 iki 1122 m. ir Imeretijos karalystės sostinė nuo XV a. iki 1810 m.
Čia buvo karūnuotas šešiolikmetis Dovydas Agmašenebelis (Statytojas), puikus kariuomenės vadas ir gerbiamas karalius (1073–1125). Nepaisant jauno amžiaus, jam pavyko iš šalies išvyti turkus seldžiukus, o jo įvykdytos karinės ir administracinės reformos suteikė galimybę suvienyti šalį ir didžiąją Kaukazo žemių dalį pajungti Gruzijai. Be to, karalius Dovydas Statytojas daug dėmesio skyrė išsilavinimui. Jo valdymo metu Gruzijoje veikė nemažai mokyklų, akademijų ir kitų kultūrinio švietimo bei mokslo centrų. Svarbią vietą tarp jų užėmė Gelačio akademija, vadinta antraisiais Atėnais.
XIX a. antrojoje pusėje Kutaisis tapo Imeretijos provincijos centru, jame prasidėjo nacionalinis Gruzijos išsilaisvinimo judėjimas. XX a. pradžioje Kutaisis tapo vienu svarbiausių prasidedančio intelektinio ir literatūrinio gyvenimo centrų. Iš Kutaisio kilę daugybė žymių ir gerbiamų žmonių.
