Prieš 100 metų, 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje įsteigta Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ sunkiomis karo ir okupacijų sąlygomis atkakliai vykdė kilnią ir labai reikalingą misiją. Jos tikslas buvo vaikų ir suaugusiųjų švietimas, švietimo darbuotojų rengimas, lietuviškų mokyklų organizavimas ir išlaikymas. Poreikis rūpintis tautos švietimu ypač išaugo tuomet, kai lietuviams buvo sugrąžinta teisė į savo gimtąją kalbą. 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime buvo pareikalauta, kad lietuvių kalbą būtų leidžiama vartoti valsčiuose ir mokyklose. Kai kuriose Vilniaus bažnyčiose ir Vilniaus krašto lietuviškose parapijose buvo atsisakoma lenkiškai laikomų šv. Mišių, sakomų pamokslų.
Lietuvių kalbos vartojimu bažnyčiose rūpinosi dr. Jonas Basanavičius, Jonas ir Antanas Vileišiai, Antanas Žmuidzinavičius, Kazys Puida, kun. Vladas Mironas. Tačiau vilniečių inteligentų pastangų ir pajėgų buvo per mažai, kad gimtoji kalba sklandžiai įsitvirtintų visame Vilniaus krašte. Tada buvo nuspręsta įkurti atskirą draugiją, kuri rūpintųsi mokyklų steigimu ir visapusišku švietimo darbu. Būsimos „Ryto“ draugijos įstatai buvo įregistruoti Petrapilyje 1912 metais. Įstatai skelbė, kad draugijos tikslas – „šviesti Vilniaus apygardos lietuvius, kaip reikalauja Romos katalikų tikėjimo mokslas“. Draugija gavo teisę steigti pradžios, dviklases, vakarines mokyklas, mokytojų seminarijas, pedagoginius kursus ir kitas vidurinio mokslo įstaigas, taip pat knygynus, skaityklas, rengti vakarus. Steigiamasis draugijos susirinkimas įvyko 1913 m. sausio 31 d. Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje Vilniuje. Jame dalyvavo steigėjai: J. Basanavičius, Antanas Smetona, Donatas Malinauskas, Liudas Gira, kunigai V. Mironas, Alfonsas Petrulis, Klemensas Maliukevičius ir kt. Į pirmąją valdybą buvo išrinkti kun. Juozas Kukta, V. Mironas, L. Gira, J. Basanavičius, Juozas Kairiūkštis, pirmininku – kun. Jonas Steponavičius. „Ryto“ valdyba įgaliojo pirmininką steigti draugijos skyrius ir pradžios mokyklas. Jau po metų Vilniaus krašte veikė 37 „Ryto“ draugijos skyriai ir skaityklos. Tačiau rusų valdžia neleido „Ryto“ draugijai steigti lietuviškų pradžios mokyklų, leista steigti tik vienklases ir dviklases mokyklas.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, „Ryto“ veikla sumenko, bet nenutrūko. Vokiečių valdžia uždarė draugiją. Tik pateikus naują draugijos statutą, davė leidimą tolimesnei veiklai, bet neleido steigti naujų skyrių. Pasitraukus kun. J. Steponavičiui, draugijos pirmininku buvo išrinktas kun. Mečislovas Reinys. 1915 m. lapkričio 12 d. buvo įsteigti pedagoginiai kursai liaudies mokytojams rengti. Jų vedėju paskirtas Aleksandras Stulginskis. Draugija apsiėmė globoti dr. J. Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio įsteigtus lietuvių gimnazijos kursus ir kun. J. Kuktos vedamus vakarinius kursus mergaitėms. Karui pasibaigus, Lietuvai trumpam atgavus Vilnių, krašto švietimo reikalus ėmėsi tvarkyti Švietimo ministerija. Dėl lėšų stygiaus „Ryto“ draugija nepajėgė tinkamai pasirūpinti gimnazijos reikalais. Todėl draugijos valdybos sprendimu ji buvo perduota Švietimo ministerijai. Gimnaziją numatyta suvalstybinti. Ji buvo pervadinta 1-ąja Vilniaus vyrų gimnazija, vėliau, 1921 m. rugpjūčio 22 d., jai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Vilnių užėmus bolševikų kariuomenei ir Lietuvos Vyriausybei išsikėlus į Kauną, rūpintis gimnazija vėl teko „Ryto“ draugijai.
Jos globoje ji buvo iki 1939 metų. 1919 m. sausio 9 d. lietuvių gimnazija buvo įsteigta ir Švenčionyse. Ten nuo 1920 m. savarankiškai darbavosi Švenčionių „Ryto“ draugija. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, nauja valdžia pareikalavo iš naujo įforminti „Ryto“ draugijos veiklą. Į pateiktą prašymą dėl draugijos įteisinimo 1920 m. balandžio 20 d. buvo gautas palankus lenkų valdžios atsakymas. Tačiau „Ryto“ statutas buvo keičiamas ir tvirtinamas dar ne kartą. Pagal 1928 m. lenkų administracijos patvirtintą statutą „Ryto“ draugija turėjo teisę veikti lietuvių gyvenamose vietovėse visoje Lenkijoje. Jose „Rytas“ steigė savo skyrius, pradžios mokyklas, skaityklas, organizavo vakarinius mokytojų kursus. Lenkų valdžia įvairiais būdais trukdė draugijos švietėjiškai veiklai. Ji nuolat kėlė įvairius biurokratinius reikalavimus, pvz.: „Ryto“ steigiamos mokyklos privalėjo gauti Vaivadijos mokyklų kuratorijos koncesijas, mokytojai privalėjo būti Lenkijos piliečiai, pateikti lojalumo valdžiai liudijimą ir kt. Vienas pagrindinių reikalavimų buvo mokytojų išsilavinimo cenzas. Atsižvelgdama į tai, „Ryto“ draugija 1922 m. trejų metų mokytojų rengimo seminarijos kursus pertvarkė į Mokytojų seminariją, kurioje mokslas truko penkerius metus. Tų pačių metų gruodžio 28–30 d. Vilniuje įvyko Vilniaus krašto lietuvių mokytojų suvažiavimas, kuriame nutarta organizuoti Mokytojų sąjungą. Sąjunga buvo įsteigta 1925 m. balandžio 30 d.
Nepaisant sunkumų, 1925–1926 m. „Rytas“ Vilniuje globojo lenkų valdžios patvirtintas mokymo įstaigas: Vytauto Didžiojo gimnaziją, Lietuvių mokytojų seminariją, pavyzdinę pradžios mokyklą prie Mokytojų seminarijos, dvi pradžios mokyklas ir kt. 1927–1928 mokslo metų pradžioje Vilniaus krašte veikė per 100 „Ryto“ draugijos lietuviškų mokyklų. Daugelis jų turėjo savo knygynėlius, rengė mokinių vaidinimus. Tais pačiais mokslo metais lenkų valdžia uždarė net 47 kaimo mokyklas, Lietuvių mokytojų seminariją. Buvo suimti jos direktorius kun. Kristupas Čibiras ir „Ryto“ draugijos pirmininkas kun. Petras Kraujalis bei 15 mokytojų. Nuolatinėmis represijomis prieš „Ryto“ draugiją lenkų valdžia stengėsi sužlugdyti jos veiklą. Tai buvo įvykdyta 1938 m. vasario 25 d. Po kruopščios revizijos „Ryto“ draugija buvo suspenduota, jos turtui administruoti paskirtas kuratorius. Draugijos veikla atnaujinta 1939 m., Lietuvai susigrąžinus Vilniaus kraštą, ir buvo tęsiama iki sovietinės okupacijos.
Parodoje eksponuojamos „Ryto“ draugijos veiklą liudijančios fotografijos, dokumentai.
