Apie sodybos renovaciją ir neįprastą namų vietą naujienų portalui tv3.lt papasakojo Solveiga, instagramo paskyros „My cozy garden. Lietuva“ įkūrėja.
Solveiga, kaip atsidūrėte Kupiškyje?
Aš esu iš Marijampolės, studijavau Kaune ir universitete susipažinau su Pauliumi. Po studijų jis gavo norimą darbą gimtajame Kupiškyje, todėl teko rinktis - draugauti per atstumą arba kraustytis ir man.
Ilgą laiką gyvenome nuomojamame bute, o tada įsigijome sodybą. Abu čia turime darbus, o šiltuoju sezonu dar pradeda veikti ir mūsų paplūdimio kavinukė „Marių Terasa“, kuri yra už kelių šimtų metrų nuo mūsų namelio.
Kaip suradote savo būsimų namų vietą?
Iš tikrųjų mes ieškojome visai ne vietos namams, o sodo ar sodybos, kur būtų žemės ir aš galėčiau užsiimti savo hobiu – daržininkyste. Be to, norėjosi nuosavo kampelio gamtos apsuptyje, kur galėtume leisti vasaras.
Svajojome, kad sklypas bus prie marių, tačiau tuo pačiu ir negalėjome sau leisti investuoti į jį didelės sumos. Mano sužadėtinis Paulius kartais užmesdavo akį į internetines nekilnojamo turto skelbimų svetaines. Nebuvo taip, kad sodybos mums reikėjo čia ir dabar, todėl buvome kantrūs.
Kartą Paulius surado senos sodybos skelbimą netoli Kupiškio marių, tačiau skelbimas buvo keltas jau prieš metus laiko. Sodyba buvo vis dar pardavinėjama.
Dėl šio fakto kilo šiek tiek abejonių, tačiau dar pasvarstę nusprendėme, kad tikriausiai šis sklypas su senu gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu laukė mūsų.
Kodėl nusprendėte namus įsirengti būtent vištidėje?
Porą sezonų čia pavasaroję, nusprendėme, kad reikia įsirengti mažą patalpą pernakvojimui. Kadangi gyvenamasis namas buvo kiek papuvęs, nusprendėme renovuoti kurią nors iš nediduko mūrinio ūkinio pastato patalpų. Galėjome rinktis iš garažo, vištidės, pirties ir lauko virtuvėlės.
Pasirinkome vištidę, nes garažas buvo reikalingas, o kitos patalpos buvo per mažos. Išvežę visą ūkiniams pastatams būdingą „turtą“ ir pradėję darbus taip įsismarkavom, kad galiausiai mums prisireikė ir virtuvės, ir vonios, ir net garažą paaukojom vardan didesnės patalpos.
Suvokėme, kad čia galime ne tik vasaroti, o atsikraustyti ir gyventi visam laikui. Iš pradžių mintis apie gyvenimą miniatiūriniame name mane tikrai gąsdino, nes esu užaugusi 200 kv. m. name ir itin mėgau dideles erdves.
Tačiau bėgant laikui sukūrėme šio namelio viziją ir aš tiesiog negalėjau atsispirti jos įgyvendinimui.
Kas buvo sunkiausia renovacijos metu?
Į šį klausimą kaskart man norisi atsakyti skirtingai. Buvome labai užsivedę, tie sunkumai tada mums neatrodė tokie dideli, bet dabar prisiminus, turbūt viskas buvo sunku. Apskritai, lengviau būtų buvę pasistatyti namą nei renovuoti ūkinį pastatą, tačiau tame ir visas cinkelis – padaryti kažką iš nieko ir su ribotu biudžetu.
Vežėme iš patalpų krūvas šieno, lentų, ūkinius padargus, griovėme pirties pečių, kaminą, keletą kartų dezinfekavome sienas. Ir čia tik dalis darbų, kuriuos teko atlikti.
Kaip sekėsi paskirstyti gyvenamąsias erdves? Kokio ploto jūsų būstas?
Mūsų namelis yra tik 37 kv. m. ploto, tad dėl erdvių paskirstymo galvos sukti daug nereikėjo. Iš vištidės pusiau išgriovėme sieną į garažą ir gavome bendrą svetainės ir miegamojo erdvę.
Sakau, „pusiau“, turėdama galvoje pusę paliktos sienos, kuri skiria mūsų lovą nuo bendros erdvės. Sena pirtelė pagal dydį tiko nedidelei virtuvėlei įrengti, o lauko virtuvė pasitarnavo kaip vonios kambario patalpa. Viskas susidėliojo savaime.
Ar turėjote viziją, kaip atrodys jūsų būsimi namai? Galbūt jau žinojote, koks bus namų interjeras?
Visada norėjau namų, kur visos sienos būtų baltos. Pauliaus nuomonė buvo tokia pati, tik jis dar norėjo, kad būtų plytų sienos.
O visos kitos idėjos išsikristalizavo tada, kai tik pradėjome ištuštinti patalpas, tai yra, išnešėme šieną, lentas ir kitas šiukšles.
Tuo metu labai intensyviai ieškojome idėjų internete – domino rustic stiliaus namai. Taipogi, idėjų sėmėmės ir kelionėse po Prancūziją, nes mane visada labai žavėjo ir prancūziškas interjeras.
Mėgstame sendaikčius ar šiaip mums reikšmingus daiktus iš vaikystės, todėl galutinė mūsų vizija buvo kaimiško stiliaus namelis su prancūzišku prieskoniu ir daiktais su istorija. Galbūt idėja nevisiškai įgyvendinta, nes mane dar domina ir modernaus interjero detalės, tačiau taip tik įdomiau.
Negalėčiau gyventi namuose, kuriems interjerą būtume kūrę ne mes patys, o kitas žmogus, todėl nesikreipėme į interjero dizainerius. Tai yra namai, kuriuose man gera gyventi, todėl neapsikraunu interjero tendencijomis. Darau taip, kaip man atrodo – juk gyventi čia turėsiu aš, o ne kažkas kitas.
Kiek laiko truko namų įrengimas?
Nuo pirminės idėjos iki įsikraustymo praėjo beveik dveji metai. Viską buvo galima atlikti daug greičiau, tačiau mus stabdė finansai, laiko stoka ir meistrų užimtumas.
Daug ką darėme patys su draugų ir giminių pagalba – t. y. betonavimas, tinkavimas, dažymas ir pan. Dirbti galėjome tik savaitgaliais arba po darbų, todėl progresas buvo gan lėtas. Žinoma, labai didelį indėlį įdėjo ir specialistai, tačiau dėl užimto grafiko jie galėjo dirbti tik tam tikrais etapais.
Dabar pagalvoju, nebūčiau norėjusi, kad viskas įvyktų greičiau – savų namų kūrimas ir šio proceso stebėjimas yra didelis džiaugsmas. Kiekvienas etapas yra savaip mielas ir artimas. Jeigu reikėtų – viską pakartočiau iš naujo.
