.jpg)
„Savo debiutą lipdžiau tiek ilgai, kad ėmė atrodyti, jog jo niekada nepabaigsiu. Mano neaprėpiamas pirmoko naivumas, kad animacija yra lengvesnis žanras kino naujokui, nei gyvas veiksmas, vos nekainavo nutraukto projekto. Jei ne tvirta prodiuserė Agnė Adomėnė ir jos surinkta talentų komanda, abejoju, ar dabar galėčiau džiaugtis artėjančia premjera. Greičiau būčiau dejavęs, kaip neįmanoma Lietuvoje nieko gero sukurti, kokie visi blogi, kaip nesupranta tikro kino. O dabar, nors ir po septynerių metų nuotykių, esu įveikęs vieną didžiausių kūrybinių iššūkių gyvenime. Kaip man sekėsi – jau visai kitas klausimas“, – pasakoja filmo režisierius Tomas Ramanauskas.
Filmo istoriją įkvėpė tikra vieno nesėkmingiausių Amerikos nusikaltėlių Elmerio McCurdy istorija, kurią dar 2009 m. T. Ramanauskas aptiko skaidydamas grafikos dizainerio Alano Fletcherio knygą „The Art of Looking Sideways“.
„Kai kažką darai pirmą kartą, viską matai vaiko akimis, tave veda susižavėjimas ir didelis smalsumas, niekada nežinai atsakymų, vadovaujiesi patirtimi gauta iš filmų žiūrėjimo ir jų apmąstymo. Meksikos režisierius Carlosas Reygadas viename interviu man sakė, kad visa jo kino „mokykla“ paremta A. Hičkoko juosta „Rebeka“. Galėčiau tą pritaikyti ir sau – prieš septynerius metus apsimečiau, kad suprantu kažką apie filmus ir štai – šiandien jau esu režisierius. Noras tokiu tapti buvo stiprus impulsas tęsti darbus, taip pat skatino ir noras pabaigti tai, ką pradėjau. Žinoma, dar vienas veiksnys buvo ir filmui skirtas finansavimas – kaip sakė Federico Fellini: „Nenorėjau jo grąžinti, todėl turėjau sukurti filmą“, – sako T. Ramanauskas.
„Šis filmas yra savotiškas debiutas mums abiem – Tomui kaip režisieriui, man kaip prodiuserei. Kai prieš 3 metus pirmą kartą susitikome su Tomu, buvau tik pradėjusi animacijos prodiusavimo veiklą. Žiūrėdama atgal galvoju, kad būtent tai, jog abu tuo metu buvome naujokai, mums labiausiai ir padėjo – eksperimentavome, klydome, iš savo klaidų mokėmės ir darėme geriau, bet, svarbiausia, nepraradome tikėjimo vienas kitu“, – pasakoja filmo prodiuserė Agnė Adomėnė.
Anot A. Adomėnės, kitas be galo svarbus dalykas filmo kūrime buvo profesionali bei motyvuota filmo kūrybinė komanda, kurią pavyko suburti šiam projektui. „Ypatingai vertinu milžinišką filmo dailininko Rimanto Juškaičio indėlį, talentingų animatorių komandos darbą, subtilius Roberto Neveckos vizualiuosius efektus bei puikų garso įrašų studijos „Katedra“ sukurtą filmo garso takelį. Režisieriaus atkaklumo bei nuostabios kūrybinės komandos dėka šiandien galime pakviesti į filmo premjerą“, – džiaugiasi filmo prodiuserė.
Debiutiniame T. Ramanausko animaciniame filme „Po mirties, prieš pragarą“ vaizduojamos žmogaus egzistencijos ribos: „Šis filmas yra apie retą galimybę gyvenime gauti antrą šansą. Kai kurie žmonės tiki, kad antrąjį šansą jie gaus nukeliavę į dangų. O kas lieka netikintiems tuo? Galbūt galimybė gyventi kažkieno atsiminimuose, pratęsti savo egzistenciją gyvenant žmonių atmintyje?”, – apie filmą užsimena režisierius
