Visame pasaulyje sparčiai senstant gyventojams, valstybės susiduria su problemomis rengiant pensijų sistemas ir ieško skirtingų sprendimų. Tačiau, pasak pensijų reformas tyrinėjančio Brėmeno universiteto mokslininko Karlo Hinrichso, pagrindinis iššūkis visų Europos valstybių politikams yra laiku įvesti tokius pakeitimus, kurie pažabotų pensijų išlaidų didėjimą – kad ir kokie skausmingi jie būtų.
„Tokios reformos yra nepopuliarios, nes pažeidžiami didelių grupių interesai, tačiau anksti pradėtas pensijų reformų įvedimas žmonėms suteikia laiko prisitaikyti“, – teigia ekspertas Karlas Hinrichsas, kuris Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune skaitė paskaitų ciklą apie pensijų sistemas ir reformas Europoje. Svečias yra parašęs daug straipsnių kartu su žymiais Vokietijos filosofais ir politikos mokslų atstovais, o pastaruoju metu gilinasi į pensijų problematiką skirtingose šalyse.
Galimybės reformuoti pensijų sistemas – ribotos
„Senstant visuomenei ir mažėjant darbuotojų bei pensininkų santykiui visada galima didinti įmokas arba mokesčius, tačiau tai perkelia gyventojų senėjimo naštą ant jaunesnės kartos pečių, o augant socialinio draudimo įmokoms bei mokesčiams tai neigiamai paveikia ekonominę veiklą ir užimtumo lygį“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pasak K. Hinrichso, minėtų problemų galima išvengti pasirinkus vieną iš dviejų alternatyvų. Pirmoji – užkrauti naštą dabartiniams arba būsimiems pensininkams, sumažinant valstybinių pensijų lygį ir atliekant dalinį arba neatliekant jokio pensijų patikslinimo atsižvelgiant į infliacijos ir darbo užmokesčio kėlimą. Tačiau, be abejo, ši strategija pensininkus vis labiau stumtų į skurdą.
Kita galimybė yra pagerinti darbuotojų ir pensininkų proporciją keliant pensinį amžių. Mokslininko teigimu, tai tarsi natūrali reakcija į didėjantį ilgaamžiškumą – gyveni ilgiau, dirbi ilgiau. Žinoma, ši strategija irgi sukelia nelygybės problemų – ne visi gali dirbti prieš pasiekdami pakeltą standartinį pensinį amžių, pavyzdžiui, statybininkai ir kiti, dirbantys sunkų fizinį darbą. Tačiau, eksperto įsitikinimu, toks modelis yra geriausias. „Tikiu, kad laipsniškai kelti pensinį amžių, susiejant jį su gyvenimo trukmės raida, yra pati perspektyviausia strategija. Ji taip pat padeda kovoti su darbo jėgos trūkumu, atsiradusiu dėl dar labiau sumažėjusio jaunų žmonių atėjimo į darbo rinką po mokymosi“, – aiškina svečias iš Vokietijos ir priduria, kad tam tikrų Europos šalių politikams reikia ne tik spręsti pensijų klausimus, bet ir lygiagrečiai mažinti nedarbo problematiką. „Senatvės pensijų klausimas yra labai sudėtingas ir kelia daug diskusijų“, – teigia VDU Finansų katedros docentė dr. Dalia Kaupelytė. „Lietuvos pensijų sistema praeitais metais minėjo 20-metį, tačiau ji vis dar neišpildo jai keliamų lūkesčių. Reformos yra būtinos, o jų įgyvendinimas nėra paprasta užduotis. 2014 m. prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos buvo sudaryta mokslininkų darbo grupė Socialiniam modeliui sukurti, kartu ir „Sodros“ pensijų sistemai reformuoti, tačiau metų pabaigoje ši grupė iširo, o reformos pasiūlymų svarstymas ir vėl atidėtas neribotam laikui“, – nusivylimo neslėpė VDU ekspertė.
„Lietuvoje jau yra įgyvendinama dalis pensijų reformos priemonių. Iki 2025 m. pamažu ilginamas senatvės pensijų amžius, kol pasieks 65 m. Senatvės pensijos Lietuvoje nėra siejamos su infliacija, taip pat numatyta galimybė papildomai kaupti II-os pakopos pensijų fonduose, nukreipiant į juos dalį sumokėtų socialinio draudimo mokesčių“, – Lietuvoje taikomas priemones komentuoja Ramūnas Stankevičius, specializuotos pensijų kaupimo bendrovės UAB „MP Pension Funds Baltic“ generalinis direktorius.
Pensija pardavėjui ir gydytojui turi skirtis
Ekspertų įsitikinimu, pensijos turi skirtis priklausomai ne tik nuo to, kiek laiko buvo išdirbta, bet ir nuo išsilavinimo ir darbo pobūdžio. Nepaisant to, turi būti užtikrinta minimali pensija visiems, kuri garantuotų, kad žmogus galėtų išgyventi. „Pensijų sistema turi apsaugoti nuo skurdo senyvame amžiuje, suteikdama tam tikrą vidutinių pajamų procentinę dalį išėjusiems į pensiją. Valstybines ir privačias pensijų sistemas suderinančios schemos turėtų išmokėti pensijas, pakeičiančias tam tikrą ankstesnių asmens pajamų procentinę dalį, tam, kad profesinio gyvenimo metu įgyta ekonominė padėtis būtų išlaikyta ir išėjus į pensiją“, – aiškina K. Hinrichsas.
Tačiau nereikia pamiršti, kad pensijų sistema turėtų prisiminti ir tuos, kurie negalėjo turėti nepertraukiamo užimtumo, nes kurį laiką nedirbo (pavyzdžiui, rūpinosi vaikais arba senjorais, tapo neįgalūs prieš pasiekdami pensinį amžių) ir todėl užsidirbo mažesnę pensiją. Šiuos pensijų sistemos derinimus, Vokietijos eksperto vertinimu, geriausiai sekasi įgyvendinti Nyderlandams ir Danijai.
Su tuo sutinka ir doc. dr. D. Kaupelytė. „Nyderlandai ir Danija yra puikūs pavyzdžiai, kaip galima išėjus į pensiją gauti iki 100 proc. buvusių pajamų. Tačiau reikia žinoti, kad šiose šalyse jau kelis dešimtmečius veikia privatūs profesiniai pensijų fondai, į kuriuos lėšas perveda darbdaviai. Pas mus privačių pensijų kaupimo tradicija yra dar tik pradedama, pensijų fondai veikia vos 10 metų, o į juos pervedama toli gražu ne tokia atlyginimo dalis, kurios pakaktų sočiai senatvei užtikrinti“, – sako docentė.
Profesinių pensijų fondų klausimas Lietuvoje dar tik skinasi savo kelią, pažymi Ramūnas Stankevičius. „Įmonės Lietuvoje santykinai yra per mažos, kad turėtų stiprius profesinius fondus, todėl viena iš išeičių yra kurti šakinius profesinius pensijų fondus, kurių kūrimu būtų suinteresuotos profesinės sąjungos. Tačiau mes neturime ir tokių stiprių profesinių sąjungų, kokios egzistuoja užsienio šalyse“, – komentuoja „MP Pension Funds Baltic“ vadovas.
Daugiapakopė pensijų sistema: išlošia tik privatūs fondai?
Situacija Lietuvoje pažįstama ir K. Hinrichsui – mokslininkas yra tyręs pensijų sistemas ne tik čia, bet ir kitose vidurio ir rytų Europos šalyse. „Pasukusios link daugiapakopės pensijų sistemos praėjusio dešimtmečio pradžioje, Baltijos šalys įvykdė tolesnes pensijų reformas – Latviją tai daryti privertė finansų krizė, gilus ekonominis nuosmukis ir iš to sekęs poreikis tarptautinėms paskoloms. Paskutinės reformos Baltijos šalyse daugiausia siekė šalinti ankstyvo išėjimo į pensiją būdus ir pamažu kelti nustatytą pensinį amžių. Tačiau nustatytas tikslinis amžius išlieka daug žemesnis nei, pavyzdžiui, Airijoje, Italijoje ar Vokietijoje“, – atskleidžia mokslininkas. Pasak jo, tai natūralu, nes gyvenimo trukmė rytų Europoje yra maždaug trejais metais trumpesnė nei Vakarų Europoje. Tačiau apskritai Baltijos šalys pritampa prie bendro Europos konteksto. Praėjusiais metais nemažai rytų ir vidurio Europos valstybių pradėjo ardyti dvipakopes pensijų sistemas. Lietuvoje taip pat taikoma daugiapakopė (trijų pakopų) sistema. Karlas Hinrichsas sako, kad Lietuva buvo išimtis, kadangi dalyvavimas antroje pakopoje buvo pasirinktinis, o Estijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje jaunesnei darbuotojų daliai jis buvo privalomas.
„Daugiapakopės pensijų sistemos taikymą visoje vidurio ir rytų Europoje skatino Pasaulio bankas. Ši modernizacijos strategija buvo iš esmės nesėkminga: dideli lūkesčiai buvo nepateisinti, o 2008-ųjų finansinė krizė parodė, kokios išties rizikingos yra privačiai finansuojamos pensijų schemos. Buvo galima numatyti, kad sumažintos pirmosios pakopos įmokų dalies nepakaks norint patenkinti šiandieninių pensininkų ir vyresnių darbuotojų teises į pensiją“, – teigia vokietis.
Į tokią susidariusią situaciją beveik visų rytų ir vidurio Europos valstybių vyriausybės sureagavo: Vengrija visiškai atsisakė antrosios pakopos, Lenkija sumažino jos įnašo dydį, Latvija taip pat. Vėliau antroji pakopa Lenkijoje ir Slovakijoje tapo pasirinktine, o Čekija nusprendė visai ją panaikinti, nors pasirinktinė antroji pakopa ten buvo įvesta tik 2013-aisiais.
„Jos įsisavinimo lygis buvo nežymus, o tai nieko nuostabaus, nes investicijų į pensijų kaupimą grąžos norma yra žema, dažnai žemesnė, nei administraciniai mokesčiai pensijų fondų tiekėjams. Tad aš tikiu, kad jau kurį laiką yra pasibaigusi euforija dėl padidėjusio privačių pensijų vaidmens, kuris dominavo XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje“, – įsitikinęs Brėmeno universiteto mokslininkas.
Vien „Sodros“ išmokos – tai dar ne pensija
„Nors vertinti pensijų fondų veiklą yra dar anksti, diskusijos dėl jų reikalingumo yra ypač aštrios. K. Hinrichsas pateikia gana kategorišką nuomonę privačių pensijų fondų atžvilgiu, nors moksliniai tyrimai rodo, kad šalys, kuriose didžiausia pensijų pakeitimo norma, dažniausiai turi stipriai išvystytas privačių, taip pat ir profesinių, pensijų fondų sistemas. Pasaulio banko ekspertai taip pat teigiamai įvertino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pensijų fondų sistemas, o didžiausias dėmesys šiuo metu skiriamas būtinybei reformuoti „Sodros“ pensijų sistemą“, – vokiečių eksperto išsakytai nuomonei oponuoja VDU docentė dr. D. Kaupelytė. Pasak „MP Pension Funds Baltic“ atstovų, 2004–2014 m. II-os pakopos pensijų fondai kasmet uždirbo vidutiniškai 4,5 proc., viršydami metinę infliaciją ir įveikdami 2008 m. finansų krizės padarinius. Šiuo metu II pakopoje privačią pensiją kaupia 1,13 mln. dalyvių, iš viso pensijų fondai valdo daugiau kaip 1,72 mlrd. EUR turtą. Jei nebūtų mažintos įmokos į II-os pakopos pensijų fondus krizės laikotarpiu ir įstatymai nebūtų buvę keisti daugiau kaip 24 kartus per visą veiklos laikotarpį, šiandien žmonių sukauptas turtas pensijų fonduose būtų kone du kartus didesnis.
„Mes galime imti pavyzdį ne tik iš išsivysčiusių Europos šalių, diegdami profesinius pensijų fondus ir skatindami papildomą kaupimą III-oje pakopoje, bet taip pat ir iš Estijos, kurioje buvo kompensuotos per krizę sumažintos įmokos į II-os pakopos pensijų fondus, o vidutinis sukauptas turtas vienam asmeniui yra dvigubai didesnis nei Lietuvoje. Esu tikras, kad tik turėdami valstybinės ir privačios pensijos derinį galime siekti didesnio pensijos dydžio senatvėje“, – mano R. Stankevičius.
Teksto autorė – Rimgailė Masiulytė
