Žinomas atlikėjas per savo gyvenimą susidūrė su ne viena situacija, kai suprato tikrąjį žmogaus būties trapumą. Pirmasis toks susitikimas buvo, kai jam buvo kiek daugiau nei dvidešimt metų.
„Mano sąmoningumo istorija prasidėjo kai man buvo dvidešimt keli, kai supratau, kad gali kažką gero padaryti pats nieko neprarasdamas. Manęs vienas bičiulis tada paprašė, kad nuvažiuočiau į Kauno klinikas, kur jo kaimyno vaikas šventė 14-tą gimtadienį. Jis sirgo leukemija.
Tada aš pirmą kartą akis į akį susidūriau su onkologine liga gyvai, ne kažkokiuose puslapiuose, ekrane ar radijuje. Pirmą kartą apsilankiau onkologiniame skyriuje ir man buvo didelis vidinis šokas. Važiuodamas iš Kauno daug mąsčiau apie tai, kad turėdamas sveikas kojas, rankas, galvą nieko nedarau, kas galėtų išgelbėti kito žmogaus gyvybę“, – pasakoja vyras.
Būtent po šio susitikimo vyras ėmė aukoti kraujo vis dažniau. Dabar G. Liaudanskas kraujo donoru yra tapęs jau 42 kartus ir padėjęs daugiau nei 100 žmonių.
„Nueisime rytoj“
Kitas vyrui akis atvėręs įvykis nutiko prieš daugiau nei penkerius metus. Vieno jo pažįstamo draugė susirgo piktybine kraujo liga. Tas pažįstamas kreipėsi į G. Liaudanską su klausimu, ar jis ir jo grupės nariai sutiktų paaukoti kraujo.
Atlikėjas nė akimirkos nedvejojęs sutiko, tačiau tai padaryti galėjo tik rytoj. Kitą dieną vyro laukė treniruotė, o po jos – repeticija. Taip praėjo kelios dienos, kai paskambinus draugui, G. Liaudanskas išgirdo: „Ačiū, vyrai, nebereikia“.
Dabar žinomas atlikėjas donuoti kraują stengiasi kas porą mėnesių, taip, kaip leidžia taisyklės. Tačiau kartais nutinka įvairūs gyvenimiški dalykai, kurie donorystės planą išmuša iš vėžių, pavyzdžiui, apsilankymas pas odontologą.
„Toks dalykas, kaip danties implanto įsukimas, donorystę uždaro pusei metų. Šiaip visada stengiuosi laikytis to dviejų mėnesių grafiko, tik kartais taip ir nutinka, kad įsisukus į darbus, op, žiūrėk ir trys mėnesiai praėjo. Nepaisant to, bent 4–5 kartus per metus stengiuosi nueiti duoti kraujo“, – pasakoja jis.
Pradeda nuo savęs
G. Liaudanskas atvirauja, kad gyvenime jis vadovaujasi požiūriu „Viską pradėk nuo savęs“. Dėl šios priežasties jis yra ne tik kraujo, bet ir organų donoras.
„Buvimas kraujo donoru man yra vienas iš visuomenės tarpusavio pagalbos pamatų. Aš manau, kad Lietuva, kaip ir visos pasaulio šalys, egzistuoja žmonėse. Žmonių tarpusavio santykiai, socializacija, sociumas, kurį jie sugeba sukurti, daro tiesioginę įtaką jų laimės jausmui ir gerovei, ir tai valstybei, kurioje gyvena, ir santykiui su ja. Jeigu atsitikus nelaimei, avarijai ar ligai, gydytojams aprūpinus pakankamu kraujo kiekiu, jautiesi saugus“, – sako jis.
Nors atlikėjas kraują dovanojo jau 42 kartus, tačiau iki šiol neteko sutikti žmogaus, kuriam būtų pagelbėjęs, nes ši informacija yra griežtai saugoma.
Tačiau kartą G. Liaudansko buvo paprašyta donuoti leukocitus konkretaus žmogaus gelbėjimui.
„Geras jausmas žinoti, kad taip greitai padėsi žmogui. Kai daviau juos, aš negalvojau apie davimą, o apie tai, kad šiandien bus padaryta viskas, kad būtų išgelbėta žmogaus gyvybė. Žinojau, kad tie baltieji kraujo kūneliai keliaus ne į šaldytuvą ar saugyklą, bet keliaus iškart padėti žmogui. Jausmas labai geras. Tiesa pasakius, nežinau, kaip viskas baigėsi“, – priduria jis.
Vieno kraujo
„G&G“ sindikato narys yra vienas iš „Vienas kraujas“ akcijos įkūrėjų. Ši akcija skatina žmones nebijoti ir neatlygintinai dovanoti kraujo esantiems bėdoje.
O akcija „Vienas kraujas“ gimė labai paprastai. Duodamas kraujo sąmoningai įsivertini, ką gali padaryti kitų žmonių labui. Tad vieną kartą po eilinės kraujo dotacijos besidalindamas įrašu socialiniuose tinkluose, G. Liaudanskas pastebėjo, kad vienas iš jo draugų taip pat duoda kraujo.
„Kadangi su Sania esame geri bičiuliai, nusprendėme, kad galime kūrybingiau ir išradingiau pažiūrėti į šitą reikalą. Nusprendėme pabandyti pakviesti ir kitus žmones duoti kraujo. Mes nesame nei judėjimas, nei organizacija, nei juridinis asmuo, mes nerenkame nei lėšų, nei labdarų.
Viskas, ką mes darome – einame duoti kraujo ir savo socialiniuose tinkluose rašome, kad mes būsime ten, žmonės gali ateiti pasilabinti, pabendrauti, sugalvodavome kažkokių įdomesnių dalykų, tai maikutes purkšdavome, tai ženkliukus gamindavome, dar kažką darydavome ir žmonėms duodavome dovanų, ar tiesiog muziką pasileisdavome.
Kūrybiškumui ribų nėra, tereikia susitarti su „Nacionaliniu kraujo centru“. Ta akcija nėra nacionalinio pobūdžio. Mes ją darome, kaip kūrybiškesnį savo pačių kraujo davimą ir taip pat paraginame kitus. Būna toks linksmas, malonus laikas ir vyksta labai daug gerų darbų tą dieną. Kai po to paklausi „Nacionalinio kraujo centro“ darbuotojų, ar tą dieną buvo šiek tiek daugiau žmonių nei įprasta, ir jeigu sulauki teigiamo atsakymo, būna labai malonu ir supranti, kad tą reikia daryti toliau“, – šypsosi atlikėjas.
Baimė – ne priežastis numirti kitam
Atlikėjas sako, kad per šiuos metus teko prisiklausyti įvairiausių mitų apie kraujo davimą: kad jį parduoda, keičia, tačiau vyras tiki, kad visas kraujas pasiekia tuos, kuriems jo reikia labiausiai.
„Aš tikiu, kad visas kraujas keliauja ten, kur turi. Dažniausiai dar esu pastebėjęs, kad tokius dalykus sako žmonės, kurie nėra davę kraujo ir savo baimių, abejingumo ir nepilietiškumo pateisinimui sako tokius dalykus. Jeigu tu gyveni realiame pasaulyje ir suvoki, kur naudojamas kraujas ir kur jis dedamas.
Kraujas yra kiekvieną dieną įvykstančių avarijų ar ligų gyvybės šaltinis. Aš nesuprantu situacijos, kai gatvėse vaikšto du su puse milijono žmonių, o kraujo trūksta. Viskas, ką aš galiu padaryti pats – duoti kraujo. Tą aš ir darau“, – sako jis.
Pasak G. Liaudansko, jam iki šiol nėra pasireiškę jokie neigiami kraujo davimo šalutiniai poveikiai. Iš tikrųjų – jis nė nejaučia, kad jo organizmas neteko beveik pusės litro kraujo.
„Man niekada nėra buvę blogų padarinių. Aš tą pačią dieną, nors tai ir nepatartina, vakare sportuoju, nes nejaučiu jokio pokyčio savo organizme“, – šypteli vyras.
Atlikėjas sako, kad jam maloniausia matyti, kai žmonės, kurie bijo adatų ar kraujo, nugali savo baimes tam, kad galėtų padėti kitiems.
„Teko matyti, kai žmonės iš psichologinės pusės peržengia per save, nes yra ir adatų baimė, kraujo baimė. Aš didžiuojuosi jais ir labai džiaugiuosi tuo, nes tavo bloga savijauta nėra priežastis kitam žmogui numirti. Gal pasijauskime 10-15 minučių blogiau, nes kitam žmogui tai gali būti viso gyvenimo pabaiga. Ne tos svarstyklės“, – sako jis.
