Nusprendė dirbti sau
Dar daugiau, nei anksčiau minėtas Dainius J., apie gaujos darbelius policijai atskleidė Raimundas R. Jis su S. Bukausku susipažino Alytaus pataisos namuose, kur kalėjo nuo 2002 metų iki 2005-ųjų. Kaliniai kartu sportavo, kūrė ateities planus. S. Bukauskas į laisvę išėjo anksčiau, tačiau Raimundo neužmiršo – parūpino advokatą, kad paspartintų Raimundo išėjimą iš „zonos“, pasitiko jį, išeinantį į laisvę, ir kolektyviniame sode suruošė sutiktuves. Per jas Raimundas susipažino su Dainiumi J. ir kitais, kaip vėliau paaiškėjo, tos pačios grupuotės nariais.
Maždaug po mėnesio S. Bukauskas pasiūlė Raimundui nuvykti į Taliną – nuvežti narkotikus. Jam sutikus, po kelių dienų Svaika atvažiavo pas jį mėlynos spalvos „Ford Focus“ automobiliu. Abu nuvyko prie Aleksoto forto griuvėsių. Svaika atsivežė į rankinę sudėtą hašišą, kurį jie turėjo paslėpti mašinoje. Narkotikai buvo jau supakuoti, tad abu vyrai sudėjo juos į oro pagalvės vietą ir vėl gražiai uždarė. Svajūnas nurodė narkotikus nuvežti į Taliną, davė pinigų kelionei, telefono numerį, ir Raimundas išvyko.
Važiavo į Taliną kartu su žmona Živile, nes pats turėjo tik seno pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą, tad bijojo būti sulaikytas. Taline Raimundas paliko žmoną viešbutyje ir perdavė narkotikus tam, kam vežė. Už šią pirmą kelionę S. Bukauskas sumokėjo Raimundui 1200 eurų.
Tuo metu S. Bukauskas, atrodo, priklausė Kauno Gyvatinių grupuotei, kuriai vadovavo Remigijus Taločka-Remyga. Gauja vertėsi narkotikų kontrabanda, padirbtų pinigų platinimu ir kita nusikalstama veikla. Narkomafijos baronu vadintas Remyga 2003 metais buvo sulaikytas su narkotikais, bet už grotų praleido vos kelis mėnesius. Kaišiadorių apylinkės teismas greitai išleido Remygą į laisvę, nes jam esą buvo būtina prižiūrėti sunkiai sergančią žmoną ir 3 vaikus. Atgavęs laisvę, Remyga Kaune nebeužtruko – jis išvyko į apelsinų plantacijomis garsų Valensijos regioną Ispanijoje, kur po kelerių metų mirė.
S. Bukauskas atsiskyrė nuo Gyvatinių, kai pamatė, kad už narkotikus galima uždirbti milijonus. O veikiant savarankiškai, juk nebereikia pinigų su niekuo dalintis. Atsiskyrimas ir įvyko dėl to, kad vieni nuo kitų pradėjo slėpti pravažiavimo reisus ir uždirbamus pinigus, nepasidalino valdžia.
80 reisų per metus
Tuo metu, kai į narkotikų vežėjų gretas įsijungė Raimundas R., S. Bukauskas dar dirbo Gyvatiniams ir gaudavo tik savo dalį. Raimundas jo nurodymu narkotikus vežė į Rusiją, Estiją. Kiek kartų vežė, net neįmanoma suskaičiuoti. Gabeno hašišą, amfetaminą, heroiną, kokainą. Narkotikus visą laiką jam pristatydavo S. Bukauskas. Jie dviese pakuodavo kvaišalus, slėpdavo automobilyje „Fiat Bravo“, o po pusantrų metų, „užkalus“ šio varikliui, naudojo melsvos spalvos automobilį „Ford Mondeo“. Šia mašina per tuos pusantrų metų Raimundas daugiau nei 10 kartų vežė narkotikus iš Kauno į Taliną ir Rusijos miestus – Pskovą, Gatčiną, Puškiną, Nižnij Novgorodą.
„Ford Mondeo“ automobiliu jau važiuodavo ir į Ispaniją. Juo galėdavo vežti apie 40 kg hašišo,10 kg amfetamino. Pinigus už nuvežtus narkotikus Raimundui mokėdavo S. Bukauskas. Už reisą į Rusiją Raimundas gaudavo 1500 eurų, į Taliną – 800 eurų.
Iš Ispanijos dažniausiai gabendavo hašišą, rečiau – kokainą. Tuo metu Ispanijoje 1 kilogramas kokaino kainuodavo 32 000 eurų, o Lietuvoje – net 45 000 eurų, Rusijoje – dar daugiau. Ko gero, visi narkotikai, kuriuos veždavo Svaikos siųsti kurjeriai, iškeliaudavo į kitas šalis. Lietuvoje buvo per maža rinka, tad jie nesismulkindavo.
Raimundas negalėjo pareigūnams tiksliai suskaičiuoti, kiek kartų jis vykęs į Ispaniją. Jo skaičiavimu, per metus nuvažiuodavo apie 80 kartų paimti narkotikų į Ispaniją, Olandiją ir kiekvieną kartą atgabendavo apie 80 kg hašišo.
Nuo 2007-ųjų, kai Gyvatinių grupuotė iširo, tuoj susibūrė kelios naujos. Vienos jų lyderiu ir tapo S. Bukauskas-Svaika.
Šifruotos žinutės
Kaip jau pasakojo ir Dainius J., Raimundas R. patvirtino, jog kiekvienai kelionei buvo būtina pasikeisti telefonus ir nuolat siuntinėti vadui SMS žinutes. Žinučių tekstas buvo maždaug tokio turinio: „atvažiavau pas bobutę“ – tai reiškė, kad įvažiavo į Latviją, „atvažiavau pas dieduką“ – kad įvažiavo į Estiją, „svetingai priėmė“ – tai yra pardavė hašišą, „išvežu darbininkus“ – vadinasi, jau išvyko atgal. Netoli pasienio reikėdavo rašyti taip: „tuoj eisiu į parduotuvę tau nupirkti buteliuką į kolekciją“, o tuoj po to – „jau nupirkau, labai gražus, tokio dar neturi“. Tai reiškė, kad valstybių siena kirsta sėkmingai.
Su narkotikais vežėjai nevykdavo mokamais keliais. Iš Ispanijos į Prancūziją arba iš Prancūzijos į Italiją važiuodavo kalnais, kad nebūtų muitininkų. Po visą Prancūziją taip pat vykdavo nemokamais keliais, kur būdavo daug mažiau policijos ir kur niekas netikrindavo.
Įkliuvo ir perspėtas
Pareigūnams pasakodamas apie grupuotės veiklą, Raimundas R. prisiminė ir tai, kaip Rusijoje buvo sulaikytas Stasys Vaišvila.
„Prisimenu vieną kelionę su narkotikais į Rusiją, tik tikslaus laiko negaliu pasakyti, bet tai galėjo būti gal 2009 metais; buvo šilta – manau, kad galėjo būti vasara, – teisme liudijo Raimundas. – Aš automobiliu „Ford Mondeo“ vežiau narkotines medžiagas vienas, o dviem ar trimis valandomis vėliau iš paskos automobiliu „Nissan Primera“ važiavo S. Vaišvila. Prisimenu, kai pasiekiau Latvijos ir Rusijos pasienį, tai buvo labai ilga eilė ir negalėjau nusipirkti vietos. Pasienyje būdavo taip: jeigu yra ilga eilė, tai už pinigus susitari su automobilio, kuris greičiau nei tu gali kirsti pasienio kontrolės postą, vairuotoju ir pastatai savo mašiną į jo vietą, o jis vėl stoja į eilės galą. Vieta eilėje iš pradžių kainuodavo 30 eurų, o vėliau – po 50 eurų. Bet tą kartą jau negalėjau nusipirkti vietos eilėje, nes pasienio pareigūnai jau buvo surašę eilę. O kai jau suregistruoja automobilių valstybinius numerius, tai jau niekaip nepravažiuosi per postą, jeigu pasieniečių sąraše tavo mašinos numerio nėra, ir turėsi vis tiek stoti į eilę.
Tad pasistačiau automobilį eilėje ir užsnūdau. Prabudau nuo beldimo į automobilio lango stiklą ir, atmerkęs akis, pamačiau Stasį. Jis nusiminė sužinojęs, kad negalima nusipirkti vietos eilėje, ir paprašė manęs pasikeisti telefonų numeriais, kad aš galėčiau jam parašyti žinutę, kai pravažiuosiu pasienio kontrolės postą. Pasakiau, kad taip daryti negalima, nes jis gali parašyti tik Svaikai. Mat S. Bukauskas buvo nurodęs savo vežėjams nesusirašinėti tarpusavyje, kad pareigūnai negalėtų išsiaiškinti, kas dar veža narkotikus. Prisimenu, kad tą kartą pasienio pareigūnai labai atidžiai apžiūrinėjo mano vairuojamą automobilį, įtarinėjo, jog kažką vežu, tačiau aš rodžiau jiems įvairius atsitiktinius dokumentus, kuriuos buvau pasiėmęs šiaip sau, ir pareigūnai, turbūt jau neturėdami kantrybės, mane praleido.
Svajūnas liepdavo parašyti jam SMS žinutę tik nuvažiavus nuo pasienio apie 50 kilometrų – pranešti dėl sienos kirtimo. Tačiau tą kartą, kadangi mane labai tikrino, nieko nelaukęs parašiau Svaikai žinutę, iš kurios teksto buvo galima suprasti, jog S. Vaišvila geriau tegul nevažiuoja, nes jį sulaikys. Į šią savo žinutę jokio atsakymo negavau, bet dėl to visai nesijaudinau, nes maniau, kad Svajūnas rūpinasi Stasiu – jį įspėja. Pats laimingai nuvažiavau į Vyborgą, atidaviau apie 80 kilogramų hašišo ir per Suomiją sugrįžau į Lietuvą. Sugrįžęs sužinojau, kad tą dieną S. Vaišvila buvo sulaikytas su narkotinėmis medžiagomis tame pačiame pasienio poste, kurį aš sėkmingai kirtau.“
Bendros šventės
Grupuotės vyrai ne tik dirbo pavojingą darbą, bet kartu ir poilsiaudavo. Tuomet su draugėmis ar žmonomis dažniausiai susitikdavo pas Daivą Prekevičienę sode. Švęsdavo gimtadienius, sugrįžimą iš „zonos“. Tokius renginius ir organizuodavo, ir finansuodavo pats S. Bukauskas. Jis pasirūpindavo ir maistu, ir alkoholiniais gėrimais. Jeigu puotaudavo restorane, tai irgi už visus dažniausiai sumokėdavo Svajūnas. Būdavo ir taip, kad Svajūnas vyrus pasikviesdavo ir šiaip, be jokios priežasties. Jiems jis buvo nurodęs kuo mažiau kalbėti arba visai nekalbėti prie savo žmonų ar draugių apie narkotikų gabenimą. Jeigu vyrai, būdami pas Daivą sode, sugalvodavo ką nors aptarti, tai kiek paeidavo iki Kauno marių ir ten pasikalbėdavo.
2010 metais grupuotės nariai kartu su šeimomis vyko į koncertą Varšuvoje, tais pačiais metais važiavo ir slidinėti į Italiją.
Žilvinas Vizgirda
