Žmonių santykiai Lietuvoje pergyvena užsitęsusių permainų laiką. Nuo karštligiško vieni kitų valdymo iki karo keliuose driekiasi akiratin prasimušančios ydos, nuo kurių priklauso visų mūsų savijauta ir gyvenimo kokybės balansas.
Per keliolika metu kaimynai išsiskirstė į turtingus ir vargšus, į likusius gimtinėje ir emigravusius, į laimėjusius ir nelaimėjusius, o asocialusis privatizmas užgožė bendruomeninius interesus. Šie bruožai kuria daugelį socialinės psichologijos bėdų ir mažina skaičių dalykų, kurie mus visus pozityviai jungtų. Ar verta įrodinėti, kad oficialusis patriotizmas, oficialusis lietuviškumas šiandien nedaug veža. Pristinga daugelio bendrumus sukuriančių tarpinių grandžių, dvasinių ir kultūrinių dalykų, kurie gundo susirūpinti tais pačiais viešais reikalais. Grupiniai interesai ir interesai apskritai šiandien skamba prieštaringai, savais interesais susirūpinusiai žiniasklaidai brukant įtarimus, kad geriausi žmonės- tai tie, kurie neturi interesų. Tad idiotai, būtų pasakęs Ričardas Gavelis.
Toks apytamsis lietuvių bendrumo vaizdas gali sukelti pagrįstas abejones ir klausti, ar anie laikai, kai visi skaitė tą patį (Literatūra ir menas, Kultūros barai, Metai ), kai visi lankė vienintelį universitetą ir sutartinai šturmavo Vilniaus dailės trienalių sales buvo palankesni tokiam kaimiškam bendrumui, kurio šiandien pasigendame. O gal it tarybinių dešrelių galime pasiilgti būsenos, kuomet galėjome perskaityti daugumą lietuviškai išleidžiamų grožinės ir net intelektualinės literatūros knygų? Aiškumo dėlei priminsiu, kad blokinių daugiabučių lietuvius vienijo ne tik Čiurlionio reprodukcijos, bet ir kokių trijų tipų indaujos (sekcijos), sofos lovos ir net aprėdas.
Šiandien, kai pasidarė nebeaišku, kiek kuris teatras turi salių, kuris valstybinis, kuris su stogu, o kuris geras, kai neliko tokios dailės parodų erdvės arba galerijos, apie kurias turėtų nuovokos bent kiek didesnis skaičius žinovų (net jai tai Vilnius ir netoli nuo Lietuvos televizijos), kai knygynuose vienu metu nerasime daugumos per penkerius metus išleistų knygų, galime kaip visuomenė pasirodyti visiškai išsidraikiusi. Koncertų salės? Kaune nuolat kalba apie jų trūkumą, nors dažniau nieko nedaroma, kad sugundytų tiek publikos, kiek ant scenos susirenka simfoninio orkestro muzikantų.
Kur visa tai lenkiu? Kuo abejoju? Šiandien apima toks jausmas, kad lietuvių kultūra iš tiesų ne nubluko, bet drastiškai išsiskaidė į daugelį smulkesnių, siauresnes panašaus skonio ar interesų aplinkas. Oficiozinis kultūros horizontas vis dar yra grįstas ministerinės biurokratijos ir apie ją susispietusios klienterijos, vis dar į tikros kultūros ir meno rangą pretenduoja tik šio formaliojo elito akiratyje atsidūrę reiškiniai. Tačiau mes beveik nebepastebime tų veiklų ir erdvių, kurios nereikalauja ministerinio dėmesio bei kokios nors žiniasklaidos reportažo, kad prasmingai egzistuotų. Vilniaus Jeruzalės tyloje skulptoriaus Vildžiūno galerijoje įvyksta kažkas įdomaus, bet žino tik siauras kviestųjų ratas. Kino menininko ir muzikinių įvykių animatoriaus Henriko Gulbino džiazo palėpė Kaune nuolat privilioja įdomų spiečių žmonių- menininkų, verslininkų, keistuolių, muzikantų. O kiek mes apskritai tokių erdvių galime pažinti, jei jų privalumas yra apsisaugoti nuo per didelio žiniasklaidos dėmesio.
Daryčiau prielaidą, kad mes gyvename tokį laiką, kuomet skirtingi skoniai ir skirtingi emociniai laukai suburia daug ir įvairių prasmingesnės būties ieškotojų. Dar nežilstantis jaunimas daugelyje miestų kuria nedideles vakarėlių ir savos muzikos erdves, kurios skleidžiasi jau nebe uždaroje tradicinių namų aplinkoje, bet dar nevirsta masinių lėbavimų vietomis. Jokių ryškių skelbimų, tik sms pranešimai, virtualių bendruomenių aidai- to gana, kad panašūs susirastų panašius. Pamažu, ir ne tik Vilniuje, klostosi barų bei kavinių kultūros elementai, be kurių miestas yra tik didesnis kaimas. Ar tai gerai? Manau, kad tikrai ne blogai. Blogai, kai mes viso to tiesiog nežinome, neįvertiname, o apie kultūrą sprendžiam išskirtinai pagal TV šou kokybę.
