Kelias savaites trunkančios vestuvių apeigos į miestą sutraukia dešimtis tūkstančių turistų.
Bavarijos žemės tarnybos, kai vyksta šie renginiai, skelbia nepaprastąją padėtį.
Vietos gyventojai, apimti vestuvių karštinės, veržiasi tapti šventės dalyviais, tačiau į puotą priimami tik ilgaplaukiai, barzdų neauginantys vyrai ir nedažytais, ilgais plaukais moterys, vaikai. Ir tai dar ne viskas!
Viduramžių drabužiais apsirengę Landshuto vestuvių dalyviai turi nenešioti akinių, nesinaudoti išmaniosiomis technologijomis – vestuvių puotos dienomis jie negali pasirodyti su mobiliuoju telefonu rankoje, taip pat – jiems draudžiama rūkyti.
Nuotaka, kurios rankos geidė ne vienas Europos valdovas
Vestuvės, kurios Landshute švenčiamos jau 120 metų, iš tiesų vyko 1475-aisiais: Bavarijos kunigaikštis Jurgis Turtingasis vedė Lenkijos princesę ir Lietuvos kunigaikštytę Jadvygą Jogailaitę. Vestuvių puota buvo viena prašmatniausių švenčių Viduramžiais.
Jadvyga Jogailaitė – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos anūkė, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Kazimiero Jogailaičio duktė – buvo geidžiama nuotaka.
Dėl jos rankos pas tėvus – Kazimierą Jogailaitį ir Elžbietą Habsburgaitę – piršlius siuntė Vitelsbachų giminės atstovai iš Monako, Vengrijos valdovas ir kitos kilmingos Europos šeimos, tačiau po ilgų svarstymų tėvai pasirinko Bavarijos kunigaikštį Jurgį Turtingąjį.
Kraitis – šimtas tūkstančių auksinų
Jadvygos Jogailaitės kraitis, to meto metraštininkų teigimu, siekė 100 000 auksinų, kuriuos pagal sutartį nuotakos tėvai jaunojo šeimai turėjo išmokėti dalimis.
Į sutuoktinio žemę iškeliavo vežimai, kuriuose buvo patalynė, indai, puošnūs vėriniai, kailiniai iš atlaso ir šilko, perlais nusagstyti apsiaustai ir vestuvėms skirtos suknelės. Kraičiui taip pat priklausė kelios dešimtys arklių ir karietų, o pati Jadvyga Jogailaitė atvyko auksu padengta karieta.
Vestuvėse – 9000 svečių
Norėdami pasipuikuoti, kad kunigaikščių nuotaka tapo princesės titulą paveldėjusi Jadvyga Jogailaitė, anuomet, 1475 m., Bavarijos kunigaikščiai į vestuvių puotą pakvietė devynis tūkstančius svečių – svarbiausius Europos valdovus, Bavarijos didikus, kilmingus giminaičius.
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad prie Landshuto vartų jaunamartę pasveikino pats Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas, jo dešinėje stovėjo jaunikis Jurgis Turtingasis.
Šiais laikais vestuvių renginiai vyksta visą savaitę, tačiau iškiliausia diena – sekmadienis. Tądien per miestą, kaip ir prieš pusšešto šimto metų, traukia kelių tūkstančių istoriniais drabužiais apsirengusių vestuvių dalyvių eisena.
Puošnūs didikai ir skurdžiai, riteriai, raiti ant sunkiųjų žirgų, vėliavnešiai, muzikantai ir, žinoma, nuotaka aukso vežime bei jaunasis ant žirgo – visi traukia Landshuto gatvelėmis į „puotą“. Procesijoje atkuriama XV a. atmosfera. Vėliau šventė tęsiasi Riterių turnyre.
Vestuvės pakeitė Landshuto gyvenimą
Pirmą kartą istorinės vestuvių puotos šventę Landshutas paminėjo 1903 metais. Nuo to laiko, išskyrus karą ir Hitlerio valdymo metus, miestas kartą per trejus ar ketverius metus tampa gyvu Viduramžių miestu, atkuriančiu vėlyvųjų
Viduramžių atmosferą ir tradicijas, tų laikų renginius: paradus, žirgų turnyrus, istorines procesijas, riterių kovas, muzikos ir šokių pasirodymus.
Dėl pandemijos istorinė puota šią vasarą surengta tik po šešerių metų. Jei po karo istorinei šventei ruošdavosi keli šimtai žmonių, dabar, skaičiuojant ir scenos darbininkus, ir vestuvių svečius ar riterių turnyre kovojančius vyrus, jų yra apie aštuonis tūkstančius!
Norintieji iš arti išvysti Viduramžių eiseną jau išvakarėse stato prie gatvės kėdes ir laukia ryto. Arba perka brangius bilietus specialiose tribūnose.
Dalyvauti šventėje gali kiekvienas, pateikęs raštišką prašymą, gyvenantis Landshuto mieste ar šalia jo, esantis Landshuto vestuvių asociacijos nariu ir prisistatęs komisijai.
Pagrindinė dalyvavimo sąlyga – ilgi plaukai: vyrams – dengiantys ausis, o moterims iki 24 metų – pečius. Norinčiųjų visada yra daugiau nei kostiumų (nors jų saugyklose saugoma apie pustrečio tūkstančio), todėl kandidatai atrenkami pagal turimus kostiumų dydžius.
Žiūrovais likę landshutiečiai vestuvių eisenos dalyvius palydi skanduotėmis ir šūksniais: jie muzikantus kviečia šokti, karius – susiburti į „ežį“, o vėliavnešius – mėtytis vėliavomis.
Procesija pasitinkama skanduojant XV a. kvietimą pagerbti Landshutą „Himmel Landshut – Tausend Landshut! Hallooo!“ („Dangus Landshutui – tūkstantis Landshutui! Valio!“).
Eisenoje atliekama muzika – vėlyvųjų Viduramžių, didžioji dalis jos – iš Landshuto viešojoje bibliotekoje saugomų tų laikų natų.
Landshuto vestuvių minėjimo tradiciją siekiama įrašyti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą
Landshute veikiančiame ginklų ir kostiumų arsenale šiandien saugoma ne tik pustrečio tūkstančio tiksliai atkurtų XV a. kostiumų, taip pat – šarvų, vėliavų, ginklų, kuriais puošiami šventės dalyviai.
Vokietijos kultūros istorikai nuolat atskleidžia naujų detalių, kurios papildo išlikusį pakankamai išsamų vestuvių aprašą. Todėl istorinė šventė, nepaisant didžiulio, daugiau kaip pusės tūkstančio metų laikotarpio, vis labiau panašėja į tas tikrąsias, kadaise čia vykusias iškilmes.
Šiemet organizatoriai pranešė siekiantys, kad Landshuto vestuvių minėjimas būtų įrašytas į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Pasak vieno iš šventės valdybos narių, Klauso Timmerio (Klaus Timmer), Landshuto vestuvių tradicija 2018 m. įtraukta į Vokietijos nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o šiuo metu rengiama paraiška kitam žingsniui – norima, kad šventė taptų ir UNESCO nematerialaus kultūros paveldo dalimi.
Ieškoma tvirtesnio ryšio su Lietuva
Landshuto vestuvių rengėjai pakvietė Valdovų rūmų muziejaus specialistus diskutuoti apie šventės kontekstų išplėtimo galimybes.
Austrijos Zalcburgo universiteto UNESCO katedros vedėjas profesorius Kurtas Lugeris (Kurt Luger) pasiūlė organizatoriams labiau atsigręžti į Lietuvą ir Lenkiją: „Ryšys su Lenkija, Lietuva – įdomus, būtų galima dar labiau išryškinti sudėtingus šių šalių ir Vokietijos tarpusavio santykius.“
Landshuto vestuvių eisenoje neseniai atkurtos vėliavos su Lietuvos Vyčiu, bet, pavyzdžiui, Riterių turnyre kovoja neva Lenkijos Karalystės riteris Mantvydas, nors iš tiesų yra žinoma, kad jis buvo lietuvis, vienas iš daugelio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų vestuvių puotoje.
Valdovų rūmų muziejaus vadovas Vydas Dolinskas ir Rinkinio skyriaus vedėjas Dalius Avižinis teigė, kad Landshuto vestuvių organizatoriams reikėtų pateikti daugiau istorinės medžiagos apie lietuviškąją Jadvygos Jogailaitės kilmę, pristatyti ją parodoje, kalbėta ir apie galimas kitas sklaidos formas.
Kol organizatoriai ruošiasi kitoms vestuvėms, kurios, kaip planuojama, vyks 2027 m., Landshute rengiamos istorinės parodos, leidžiami leidiniai ir kitaip populiarinama išskirtinės viduramžių santuokos tradicija.
