Mūsų šalis nuo senų laikų puoselėja savo kalbą ir kultūrą, tačiau žlugus sovietų sąjungai ir jos priespaudai įgijome galimybę pažinti svetimus kraštus. Iš pažiūros, tai turėtų būtų didelis pliusas, tačiau, kuo toliau, tuo labiau matome, kad žmonės vis daugiau emigruoja ir pamiršta ne tik tėvynę, bet ir gimtąją kalbą. Mūsų kalba gali visai išnykti, o pasaulio įvykiai ir neprigijusi esperanto kalba rodo, kad šalys vertina kalbų įvairovę. Būtent dėl šių priežasčių reikia mokėti gimtąją kalbą, o įrodant savo pranašumą galima mokytis ir daugelį kitų.
Prarasim kalbą – prarasim tapatybę
Pagrindinė priežastis, kodėl dabar turime kalbėti apie kalbą ar net jos išnykimą yra emigracija. Daugelis emigruoja svetur, taikosi prie svetimos kultūros, pradeda kalbėti svetima kalba, tokiu būdu pamirštant savąją. Galų gale, grįžus į Lietuvą atostogoms ar aplankyti gimines, emigrantai dažnai pamiršta lietuvišką žodį ir kvailai nusijuokę pasako jį svetima kalba. Šiais laikais jie tai laiko prestižu. Tik retas susimąsto, kad tokiu būdu mažos šalies kalba laikui bėgant gali visiškai išnykti.
Puikiu pavyzdžiu tampa istorija su lotynų kalba. Iš pradžių ši buvo itin populiari, pradžią davė tokioms kalboms kaip portugalų, italų, ispanų ir daugeliui kitų, tačiau šiandien lotynų kalba naudojama tik medicinoje, gamtos moksluose ar tarptautinėje diplomatinėje aplinkoje. Iš pažiūros atrodo, kad lotynų kalba išties nėra mirus ir ja vis dar kalbama, bet pagrindinis skirtumas, jog lietuvių kalba neturi tokios didingos praeities, ja kalba tik lietuviai, kurių dalis nelaiko tai vertybe. Visa tai įrodo, kad išsižadėjus gimtosios kalbos ne tik nesusikalbėsime su giminaičiais, bet ir nesugebėsime savęs atskleisti, išreikšti lietuvišku žodžiu ir prarasim savo tapatybę.
Pasaulis pritaria kalbų įvairovei
Dažnas lietuvis nesupranta, kad gimta kalba yra turtas ir vertybė. Daugelis pasaulio šalių vertina savo kalbą, ją puoselėja ir saugo. Netgi dabar galima rasti lietuvoje rusų, kurie gyvendami čia 20 ir daugiau metų, nekalba lietuviškai. Gal iš principo, o gal iš pagarbos savo šaliai ir savo kalbai. Pagalvojus apie mūsų lietuvaičius, šie išvažiavę į užsienį po metų jau laisviausiai gali kalbėti svetima kalba, nes kitokiu būdu jie tarsi „darbo negali rasti“, nors tiesa būtų ta, jog nori greičiau prisitaikyti prie svetimos aplinkos ir kad į juos nebūtų žiūrima kaip į „svetimtaučius“, nors nesuvokia, kad jie tokiais liks visada… O Lietuvoje likę lietuviai, kurie vertina savo kalbą bus labiausiai nuskriausti, kai patys pastebės, kad, kuo toliau, tuo labiau nyksta tiek metų puoselėta ir branginta kalba.
Taip pat faktą, kad gimta kalba yra vertybė, rodo ir daugelis pasaulio valstybių. Mat dirbtinai sukurta esperanto kalba, kuri vis labiau populiarėja, skirta susikalbėti visoms šalims tarpusavyje: diplomatiniais klausimais, o gal tiesiog siekiant pažinti kitą šalį, kultūrą. Sumanymas geras, tačiau niekas tuo nesiekia išstumti gimtųjų kalbų, taip parodydami, kad tai yra šventa ir nepažeidžiama. Stebint tokį procesą, kyla klausimas: gal ateis tokia diena, kai išvis tokia šalis kaip Lietuva išnyks iš žemėlapio?
Kaip spręsti problemą?
Vis dėlto, kaip derėtų elgtis ir ką daryti, kad lietuvių kalba neišnyktų, bet ir kitas mokėtume? Mums aiškiai tai pasakė jau XVI amžiuje Mikalojus Konstantinas Daukša: „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.“
Tikriausiai racionaliausias būdas išmokti kitas kalbas ir tapti poliglotais. Tokiu būdu galima tapti mėgiamu visų, nes tai puiki galimybė susikalbėti su kiekvienu, pažinti kitų šalių kultūrą, istoriją, tapti išprususiu žmogumi. Kaip žinoma, poliglotai turi mokėti daug kalbų, jei to atrodo maža, galima išmokti jų dar daugiau ir tapti hiperpoliglotu.
Poliglotų pagrindinis pliusas tas, jog jie neužmiršta savos kalbos ir priešingai – labai vertina kiekvieną kalbą, taip įgaunama galimybė laisvai keliauti be jokių kompleksų ir skleisti savo gimtąją kalbą, mokinti kiekvieną sutiktą ištarti bent lietuviškai „labas“, taip supažindinant visus, jog egzistuoja tokia maža šalis su tokia gražia kalba.
Lietuvių kalbos valstybiniai egzaminai
Anot NEC (nacionalinio egzaminų centro) šiemet lietuvių kalbos valstybinio egzamino neišlaikė 12% abiturientų (iš viso laikiusiųjų – 21937). Skaičius yra pakankamai didelis, kad galėtume daryti išvadas, kad jaunimo raštingumas prastėja. Žinoma, galima kaltini informacines technologijas, nenorą skaityti knygas, tačiau tam reikia noro ir motyvacijos, o tuo gali pasižymėti ne kiekvienas.
Apsaugoti mūsų kalbą nuo išnykimo įmanoma, tačiau kiekvienas turi prisidėti prie jos puoselėjimo. Turime rasti kompromisą tarp to, ko norime ir ko iš tiesų reikia. Galų gale, kiekvienas turime jausti atsakomybę ir pareigą savo tėvynei, o tai galima padaryti tik išlaikydami ir saugodami savo kalbą. Tik visa tai supratus, gimta kalba galėsime džiaugtis dar ilgai, negalvojant apie blogiausią.
