„Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodyno“ bei „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyno“ sudarytojas pavyzdžių savo knygoms ieškojo kalėjimuose, landynėse ir tamsiuose skersgatviuose.
Žodynai be moralinio kriterijaus
„Ką Dievas baudžia, tas rašo žodynus“, – savo leksikografijos mokytojo prof. hab. dr. A. Butkaus žodžiais į klausimą, kodėl ėmėsi žargono tyrimų, atsakė doc. dr. Robertas Kudirka. Mokslininko teigimu, lietuvių kalbos tyrėjai ir puoselėtojai ilgai ignoravo žargoninės kalbos fenomeną jo netyrinėdami. „Susidomėjau šia tema, nes pamačiau, kiek tame yra nerealizuotų galimybių, juk tokio žodyno tiesiog nėra. Mano tikslas buvo apimti kuo daugiau sričių, užfiksuoti ne tik bendro pobūdžio žargoną. Taip pat domino specifiškesnė, pavyzdžiui, kalėjimo, kriminalinio pasaulio, uždaros erdvės kalba. Šie žmonės yra socialiai atriboti, tad jų kalba vystosi, tarp šių uždarų sienų ir tvorų tampa savarankiška realybe“, – teigia mokslininkas. Tačiau žargono ir nenorminės leksikos atveju, labiau nei tyrimo rezultatai, intriguoja jo eiga. VU KHF mokslininkas 6 metus bendravo su nuteistaisiais, kalėjimo ir pataisos namų prižiūrėtojais, narkomanais, kišenvagiais ir kitokio plauko žmonėmis iš kriminalinio pasaulio. „Formuodamas žodyną netaikiau moralės kriterijaus ir nieko nenutylėjau, išskyrus vardus, dabar egzistuojančių įmonių pavadinimus. Visa kita sudėjau į žodynus, – pripažįsta mokslininkas. – Buvo tokių ekstremalių situacijų, kai nueidavom drauge pas dilerį. Duodu pinigų dozei, čia pat prie manęs susileidžia, tuomet kalbamės“.
Pasitikėjimą pelnęs ufonautas
Informantų mokslininkui ilgai įkalbinėti nereikėjo. „Jeigu kalbinu narkomaną, užtenka mano pirktos dozės, tiesiog buvimo kartu. Keista, bet tiek narkomanai, tiek kriminalinio pasaulio atstovai yra išsiilgę normalaus bendravimo. Jie mane matė daugiau kaip pašnekovą, nes aplink juos – nuolatinės išdavystės, vagystės, narkotikų dozės paieškos. Šių asmenų išsižadėjo šeimos, viskas išvogta, išgerta ir prakaifuota (= išleista narkotikams), sveikatos nėra, visiškas pravalas (= prapultis, situacija be išeities). Ir tuomet atsiranda neaiškus žmogus, kuris nenori nei skolintis, nei suorganizuoti ko nors, nei įtraukti į nusikalstamą veiklą, kažkoks visiškas ufonautas. Jiems tai kėlė nuostabą ir ilgainiui atsirado net tam tikras draugiškumo motyvas“, – teigia VU KHF Lietuvių filologijos katedros docentas.
Šešerius metus rinkęs informaciją, mokslininkas ją sistemino dar dvejus metus ir surinko iki šiol sistemiškai neaprašytų žargono ir nenorminės leksikos pavyzdžių. Sudaryti žodynai atspindi gausų 9 300 antraštinių žargoninės kalbos archyvą. Knygų autorių konsultavo narkomanai, nusikaltėliai, nuteistieji ir kalėjimų prižiūrėtojai, su kuriais susirašinėta laiškais, susitikimų metu bendrauta kalėjimuose. Tarp įspūdingą patirtį sukaupusių specialiųjų redaktorių minimi tokie informantai kaip Saulius Kanevičius, („Kania“, dileris, narkomanas su 20 m. narkotikų vartojimo stažu, 3 teistumais ir 16 m. kalinio stažu), 23 metų narkomano stažą ir vieną teistumą turintis Darius Kazakevičius „Driucha“ ar nuo 1994 m. iki gyvos galvos nuteistas Juozas Maksimavičius.
Narkomanai
„Tai, ko gero, labiausiai prašalaitį šokiruojanti sritis, nes iš arčiau susipažįsti su jų kasdienybe (Kaluosi den v den ir nežinau kaip nulipt), matai visus tuos nesibaigiančius persilaužimus (= narkotikų vartojimo nutraukimus), ir atkritimus (Aguona moka laukti...), vienatvę, kūno degradaciją“, – sako kalbininkas. Tapęs daugkartiniu kaifavimo (= narkotikų vartojimo) liudininku, o kartais ir finansiniu rėmėju, doc. dr. R. Kudirka stebėjo šių žmonių santykį su realybe, kuris pasirodė esantis tragikomiškas, nes skirtingi narkotikai žmogų apglušina (= apsvaigina), sukelia relakso (= atsipalaidavimo) būseną, išplečia sąmonę. Dažnas ima filosofuoti, tampa apatiškas bet kokiems išoriniams dirgikliams, arba atvirkščiai, pradeda visko bijoti, matyti savo mintyse pačių susikurtus vaizdus ir grėsmes. „Ir gyvenimas jų trumpas. Daugelis sakė, kad nekaifuojant viskas atrodo labai juoda ir beprasmiška, o laikina sąmonės euforija praskaidrina kasdienybę“, – tarsteli mokslininkas, apie savo pašnekovus kalbėdamas jų pačių žodžiais.
„Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyne“ atvirai situaciją aiškinantis tyrėjas pastebi: „Iki nepriklausomybės narkomanų subkultūra buvo savitu būdu susijusi su pasipriešinimu politiniam režimui, turėjo disidentizmo atspalvį ir pan. <...> Dabartinė situacija ir sintetinių, nebrangių narkotikų (Kavianskas soduose gamintas gaidys. Tikras gaidys.) atsiradimas gana pakeitė vartojimo kultūrą, perkeitė ją labiau į gryną, politiškai neangažuotą vartojimą, taip pat daugėja iš anglų kalbos perimtų žodžių (spydas ir pan.).“
...visi kišenvagiai ant Savanorių susirenka...
Pavartyti VU KHF docento sudarytą „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyną“ gali būti ne tik įdomu, bet ir naudinga. Pratarmėje autorius aptaria ne tik gerai apgalvoto kriminalinio pasaulio kalbą, bet ir atskleidžia tam tikrus nusikaltėlių veikimo principus, veiklos pobūdį ir net vietas Kauno mieste. „Kišenvagių nelengvo darbo laukas yra trasa (= palanki vieta kišenvagiauti): žmonių prisigrūdęs maršrutinis viešasis transportas (troleibusai, autobusai ir kt.), masiniai žmonių susibūrimai (turgūs, šventės) ir pan. (Dieną ant trisdešimt septinto gera trasa nuo dvylikos, nuo „Neries“ sustojimo ir ant kalno. Kai Kairys skrido po tiltu, tai gera trasa buvo – iš vienos mergos pusę tūkstančio atsipirkom.)“, – žodyne aiškina kalbininkas. Tarp vagišių mėgiamų vietų minimas ir Savanorių prospektas (Ant stoties geros sadkės, vakare ant Savanorių; ant Savanorių va vakare gera trasa nuo pusės penkių iki, skaityk, pusės šešių, visi kišenvagiai ant Savanorių susirenka kiek jų yra Kaune, visi susirenka ten.).
Dažniausiai trise keturiese dirbantys kišenvagiai turi savitą darbo specifiką ir tam tikrą sistemą: pirmiausia siekiama sudaryti grūstį, užtarmozinti (= užspausti) apvagiamąjį, pridengti bendrininką (duoti prityrkę, prityrinti su širma), iš kišenės ar rankinės ištraukti piniginę (atsipirkti šmielių, lopetą) ir viską kuo greičiau perduoti kitam asmeniui išnešti (perduoti propolį). „Dabar ir pats įlipęs į troleibusą pamatau vieną, paskui antrą, trečią, ketvirtą – suprantu, kad dirba. Jei atpažįsta, linkteliu galva ir stengiuosi nekreipti per daug dėmesio, – pasakoja docentas ir priduria: – Kišenvagiai, siekdami nesukelti įtarimo savo išvaizda, stengiasi nepragerti veido ir neprasikaifuoti (nors daugelis jų sėdi ant adatos), rengtis tvarkingai, tad juos atpažinti nėra paprasta. Ypač sunku patikėti, kai kokia megzta berete penkiasdešimtmetė moteris nė nemirktelėjusi mikliai įneria kito kišenėn“.
Kalėjimo paniatijos
Mokslininko surinkti pavyzdžiai, leidžiantys iš arčiau susipažinti su, galima sakyti, atskiru dialektu, gali šokiruoti. „Kalėjimo ir pataisos namų bendruomenė yra, ko gero, labiausiai atribota nuo likusios visuomenės, sudaro atskirą subkultūrą: čia egzistuoja savi nerašyti įstatymai, vertybių sistema, tam tikra klasinė hierarchija. Tad natūralu, kad ir to „pasaulio“ kalba, kalėjimo žargonas, gyvena savo tarsi atsietą gyvenimą“, – rašo doc. dr. R. Kudirka „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyno“ pratarmėje.
Kalėjime galioja savi įstatymai, sava konstitucija. „Didesni autoritetai, vadinami zakonininkai (= patyrę, autoritetingi nusikaltėliai) tokių žmonių kaip aš ir žurnalistų ne itin mėgsta, privengia, nes mano, kad jie yra ožiai (= slaptieji agentai, bendradarbiaujantys su teisėsauga išdavikai, koloborantai), kurie iškreipia informaciją, interpretuoja savaip, nesupranta ką rašo. O jų paniatijos (= pataisos namų (kalėjimo) ir nuteistųjų nerašyti, neoficialūs „įstatymai“, normos, tradicijos) yra vidinis slaptas dalykas. Bet jie man vis vien pasakojo. Sunku suprasti tokį jų santykį“, – stebisi mokslininkas.
Gilinęsis į nenorminės šnekamosios kalbos ir žargono vartoseną, R. Kudirka pastebėjo, jog kalėjimuose didžiausią įtaką ir valdžią turi ne demonstruojantys savo jėgą, o sugebantys protu ir intelektu pasinaudoti nuteistieji. Žmogus, gebantis manipuliuoti kitais, žinantis, kokios yra paniatijos ir kaip jas išaiškinti, daro jiems didelį įspūdį, nes ši nerašyta sistema yra pakankamai paini. „Daug tirdamas ir tikslindamasis gavau keletą komplimentų iš jų pačių. Sako: „Kam čia dabar klausinėji, tu ir pats viską puikiai žinai, pasidarei žinovas“, – prisimena VU KHF docentas.
Tyrimai praplėtė akiratį
VU KHF lietuvių filologijos katedros docentas tvirtina, kad per visą tyrimų laiką jam pavyko atskirti dvi nesutaikomas erdves, kontroliuoti savo kalbą ir elgesį. „Šie tyrimai mane išplėtė kaip asmenį. Dabar matau daugiau įvairių socialinių statusų. Pagal kalbą galiu pasakyti, ar pašnekovas buvo teistas ir sėdėjęs kalėjime. Jie vartoja specifinius, kodinius žodžius, kurie nėra perėję į bendrąjį žargoną. Ilgiau pakalbėjęs įsitikinu, kad spėdamas neapsirikau“, – sako dviejų žodynų autorius.
Per pastaruosius dvejus metus išleisti 2 žodynai savo mokslinės vertės nepraras dar gerą dešimtmetį. Tačiau ateinanti nauja karta su savimi atsineša ir naują nenorminės kalbos tradiciją, kuriai įtaką daro jau nebe rusų, o anglų kalba. Todėl autorius ketina tęsti savo tyrimus ir pateikti abejingų nepaliekančių naujų rezultatų.
Giedrė RUTKAUSKAITĖ
Trumpas žodynėlis
Kitokią reikšmę turintys lietuviški žodžiai – žargoniniai semantizmai:
arklys – 1. Siūlas, susukta virvė rašteliams ar daiktams perduoti (tarp kamerų, pro langus ir pan.; 2. Žmogus, nelegaliai atnešantis siuntinį ir pan.);
batonai – užmezgusios pumpurą aguonos;
centras – dilbio vena alkūnės linkyje (narkotikų švirkštimosi vieta);
čeburekas – kaliniai, priklausantys panevėžiškių neoficialiai nuteistųjų grupei;
garažas – plastikinis švirkšto adatos antgalis;
karosas – nukentėjusysis, apiplėšimo, apvogimo, sukčiavimo auka;
kūmas – operatyvinis darbuotojas; operatyvinio skyriaus viršininkas; laisvės atėmimo vietos, įkalinimo įstaigos prižiūrėtojas;
olimpas – sporto salė, aikštelė;
šeima – organizuota nusikaltėlių grupuotė;
televizorius – sieninė lentyna, pakabinama ant sienos spintelė be durų su daug skyrių maistui ir daiktams laikyti.
