Janinos Monkutės - Marks muziejuje – galerijoje, Kėdainiuose, rugsėjo 5 d. 17 val. atidaroma Nelės Zirnitės-Žukauskaitės (Ryga) grafikos ir Jono Kuprio (Čikaga) fotografijos darbų paroda.
Žinomiausia lietuvių kilmės latvių grafikė Nelė Zirnitė - Žukauskaitė baigia parodų ciklą "Lietuva - įkvėpimo žemė". Pristačiusi parodas Klaipėdoje, Palangoje ir Vilniuje, menininkė jau ruošiasi jubiliejinei 50-mečio parodai, 2009m. pristatomai Rygoje. Filosofė, eseistė Jūratė Baranova parodos Vilniuje atidarymo metu apie Nelės darbus kalbėjo:
„Viešuma yra dailininko ir tekstų rašytojų vienintelis susitikimo laukas. Žodis ir vaizdas prasilenkia. Darbų pavadinimai, kaip parodė Rene Magritte‘as, gali provokatyviai vaizdą paneigti. Nelės darbuose - atvirkščiai. Pavadinimai pratęsia. Būtent per pavadinimą, pirmiausia, mes su Nele ir susitikome. Varčiau 1999 metais išleistą jos grafikos darbų albumėlį, ir staiga apstulbau pamačiusi pavadinimą „Namas, kuriame mes niekada negyvensime“.Taip sutapo, kad ką tik viename tekstų buvau parašiusi labai panašų sakinį: „Neišpasakytai puiki vieta namui, kuriame mes niekada negyvensime. Seniai išmokau džiaugtis dėl neturėjimo. Neišsipildymą įpratau vertinti kaip išsipildymą. Svarbu, kad išniro vieta, kurioje jis galėtų būti, jei būtų išpildytos visos kitos neįmanomos išpildyti įvairiausių gyvenimo aplinkybių supainiotos sąlygos“. Kur yra ta vieta Nelės sukurtoje visatoje? Menininkė čia ieško trapaus momentinio sąlyčio tarp kosmoso begalybės ir mažyčio žmogaus“.
Jonas Kuprys, gimęs ir augęs Cicero (JAV,Ilinojaus valstija) lietuvių bendruomenėje, fotografuoja jau ne vieną dešimtmetį, tačiau parodų nerengdavo. Savo nuotraukas daugiausiai spausdino „Draugo“ dienraštyje, kur dirba spaustuvės vedėju. 1984m. jis įgijo fotografijos magistro laipsnį Ilinojaus technologijos institute. Mokėsi pas žymius fotografus Robert Heineken ir David Plowden.
J.Kuprys nuo 1973 metų fiksuoja lietuvių išeivijos gyvenimą – žmones, jų šventes, netgi buitį. Kaip jis pats sako: „Rašau istorinį romaną, tik tai darau ne žodžiais, o vaizdais“. Juodai-baltos nuotraukos sugrupuotos pagal temas chronologiška tvarka, tačiau tai ne tik Čikagos lietuvių gyvenimo dokumentacija. Tai, greičiau, paties fotografo asmeninis ryšys su tuo, kas jam buvo įdomu gyvenant tarp lietuvių Amerikoje. Svarbiausia – jis nori parodyti lietuvių išeivių siekį išlikti lietuviais; emigrantai atsiskleidžia kaip dalelė visos Lietuvos, dažniausiai net labiau nei patys lietuviai, puoselėjantys tautiškumą ir meilę tėvynei. Pasekęs kitų dviejų Čikagos lietuvių fotografų - Algimanto Kezio ir Jono Tamulaičio pėdomis, per kelis dešimtmečius sukauptas savo fotografijas jau pristatė parodose Kaune ir Vilniuje.
Abu menininkus, kur jie bebūtų, įkvepia Lietuva ir Lietuvos žmonės.
Paroda Kėdainiuose veiks iki spalio 18 dienos.
