Pats A. Sonas išgarsėjo savo žiaurumu, nors ilgesnių nelaisvės metų vis išvengdavo. Sykį gaujos vadeiva nukirto vieno gaujos nario pirštą ir sutalžė jį metaliniu strypu. Vien todėl, kad šis atsisakė nužudyti verslininką ir siekė pasitraukti iš gaujos.
Nuo jūreivio – iki lombardo šeimininko
Apie šią kriminalinę asmenybę buvo plačiai rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.
Korėjietis Aleksandras Sonas gimė Kazachstane, toli nuo jūros, tačiau likimo vingiai jį atvedė į tuometinį Leningradą. Čia perspektyvus jaunasis boksininkas baigė jūreivystės mokyklą ir gavo paskyrimą į Klaipėdą. Įvairiais laivais A. Sonas plaukiojo iki 1990 metų, o tarp reisų, kaip ir daugelis jūreivių, gyveno „Vėtrungės“ viešbutyje.
Pagal anuometinius operatyvinius duomenis, dar gyvendamas viešbutyje A. Sonas nebuvo vienas iš daugelio jūreivių – turėjo išsikovojęs nemenką autoritetą. Smulkaus kūno sudėjimo, nedidelio ūgio vyriškis bokso treniruočių nemetė ir galėjo suriesti į ragą beveik bet kurį priešininką.
Manoma, kad tuo metu A. Sonas, be pagrindinio užsiėmimo, dar vertėsi jūreiviams anuomet įprastu verslu – kontrabanda. Į užsienį buvo slapta gabenamos vertingos ikonos ar kitos paklausios senienos, o iš užjūrio uostų į Klaipėdą plaukė importinė radijo aparatūra ir madingi drabužiai. Vėliau A. Sonas Klaipėdoje atidarė lombardą „Karatas“. Lombardas žlugo, kai vienas iš darbuotojų su itin didele pinigų suma dingo be žinios.
Pragyvenimo šaltinis – reketuoti rusus
Iš Vakarų į mūsų uostamiestį plūstelėjęs senų automobilių srautas akimirksniu priviliojo ir pirkėjus iš kaimyninės Rusijos. Tuo netruko pasinaudoti nusikaltėliai – pradėjo rinkti iš atvykėlių „mokesčius už saugumą“.
Maždaug 1991 metais tuo besiverčiančią gaują subūrė ir A. Sonas. Bemaž nė vienas automobilio pirkėjas negalėjo be incidentų išvažiuoti iš Lietuvos, nesumokėjęs reketininkams bent 50 dolerių.
Šioje srityje „darbavosi“ ir mums jau puikiai pažįstamo P. Kondroto-Fantomo vaikinai, vis dėlto abiem gaujoms pavyko pasidalinti teritorijas ir didesnių kivirčų nekildavo.
Pistoletas po vonia
Sunkūs laikai A. Sono grupuotei atėjo 1996 metais, kai Klaipėdoje galutinai įsitvirtino gerokai įtakingesnė brolių Žukauskų (Storinių) gauja. Manoma, kad pastarajai gaujai suklestėti turėjo įtakos kažkokiu būdu įgytas „stogas“ tarp teisėsaugininkų, o kažkuo su broliais Žukauskais nepasidalinęs A. Sonas tai netrukus pajuto savo kailiu.
Įtarus, kad viename iš 1996 metų vasario mėnesį įvykdytų butų plėšimų dalyvavo ir A. Sonas, jo dviejų kambarių bute Pietų gatvėje atlikta krata. Po vonia buvo rastas kovinis 7,62 mm kalibro pistoletas TT su 6 šoviniais. A. Sonas buvo suimtas. Tardant pavyko nustatyti, kad šis ginklas priklausė 1995-aisiais Klaipėdoje mirusiam Volgogrado gyventojui Michailui Olenevui.
1997–1998 metais vykusiame bylos nagrinėjime A. Sonas nuteistas tik už nelegalaus ginklo laikymą. Pats jis teigė nežinojęs, ką laiko po vonia. Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis – 4 su puse metų pataisos darbų kolonijoje, tačiau po kasacinio skundo byla grąžinta svarstyti iš naujo ir jau kitas teisėjas A. Sonui skyrė 2 metus pataisos darbų, 10 procentų darbo užmokesčio atskaičiuojant valstybės naudai.
Kas apiplėšė taksistą?
Dar viena galimybė nuteisti Aleksandrą Soną ir likviduoti jo gaują atsirado 1998 metais, kai į Klaipėdos prokuratūrą patys atėjo jo gaujos nariais prisistatę Denisas Kuzminas bei Stasas Nikiporovičius ir prisipažino, kad vadovaujami A. Sono įvykdė nemažai nusikaltimų.
Sensacija tapo D. Kuzmino ir S. Nikiporovičiaus prisipažinimas dėl taksisto S. Petrovo užpuolimo, nes už šį nusikaltimą jau buvo nuteisti ir Pravieniškėse kalėjo klaipėdiškiai Linas Saukaitis bei Nerijus Ramanauskas. Kilus skandalui, pastarieji buvo paleisti iš kolonijos, tačiau bandymai išsiaiškinti, kas gi juos pasodino, baigėsi visišku šnipštu.
Sulaikyti pagal parankinių parodymus
D. Kuzminas ir S. Nikiporovičius prokurorams papasakojo ne tik apie taksisto užpuolimą, bet ir apie kitus, pasak jų, A. Sonui vadovaujant įvykdytus nusikaltimus. Gaujai buvo inkriminuojamas garsus lombardo apiplėšimas, kuriuo padaryta nuostolių už 42 tūkst. eurų (146 000 litų – aut. past.).
Jaunieji plėšikai tikino, kad labai impulsyvus ir žiaurus A. Sonas vadovavo maždaug dvidešimčiai žmonių. Grupuotės smegenimis ir ideologiniu lyderiu laikytas anksčiau muitinėje dirbęs Anatolijus Turbanovas, pravarde Tamoženikas. D. Kuzminas teigė pasitraukti iš gaujos nusprendęs, kai gavęs įsakymą nužudyti vieną verslininką.
Tačiau iš kiekvieno pasitraukiančiojo gaujos vadas reikalavo 5–6 tūkst. dolerių „atsimetimo mokesčio“. Operatyviniais duomenimis, kai kuriems išsipirkti pavyko tik pardavus savo arba artimųjų butus. D. Kuzminas tikino tokių pinigų neturėjęs, todėl už įsakymo nužudyti nevykdymą A. Sonas nuošalioje vietoje nukirtęs jam rankos mažąjį pirštą, o vėliau sumušęs geležiniu strypu, sulaužęs žandikaulį. Atsidūrus beviltiškoje padėtyje beliko kreiptis pagalbos į teisėsaugą.
Po šių prisipažinimų policija sulaikė Aleksandrą Soną, Aleksejų Turbanovą, Antaną Jušką, Andrejų Gavrilenką, Olegą Satkiną. Teismas ilgesniam laikui leido suimti tik A. Jušką, o kitiems įtariamiesiems skyrė lengvesnes kardomąsias priemones. A. Sonui buvo paskirtas namų areštas.
Tuo metu „Akistatos“ korespondentui pavyko susitikti su įtariamuoju A. Sonu. Jis tikino esąs apšmeižtas ir labai piktinosi spauda. Jis sakė, kad nesą ir niekada nebuvę jokios Sono gaujos, o D. Kuzminas ir S. Nikiporovičius jį esą apkalbantys.
Dingo be pėdsakų
D. Kuzmino ir S. Nikiporovičiaus parodymai buvo užfiksuoti, už suteiktą informaciją pažadėta juos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tik dalyvauti akistatose su buvusiu šefu jiedu kategoriškai atsisakė, nes teigė jo paniškai biją.
Toliau tiriant bylą S. Nikiporovičius ir D. Kuzminas vieną gražią dieną dingo iš Klaipėdos ir tik po kurio laiko „apsišvietė“ Švedijoje. Vietos policija juos sulaikė už įsibrovimą į butą ir keliems mėnesiams uždarė į kalėjimą.
Po kurio laiko abudu buvo deportuoti į Lietuvą, čia jiems paskirtas namų areštas ir policijos apsauga, mat abu labai bijojo A. Sono keršto už duotus parodymus.
Teismas D. Kuzminą ir S. Nikiporovičių už pagalbą likviduojant organizuotą gaują nuo baudžiamosios atsakomybės jų byloje atleido, o netrukus abu atsisakė apsaugos – mat tiesiog atsibodę į pakaušį kvėpuojantys „angelai sargai“.
Greitai šiedu svarbūs liudininkai vėl dingo iš teisėsaugininkų akiračio, o po kurio laiko D. Kuzminas buvo nužudytas Ispanijoje – gavo 17 peilio dūrių į įvairias kūno vietas. Žudikas, apie kurį sužinota tik tiek, kad jis rusas, vardu Vitalikas, nebuvo sulaikytas. Numanomas nusikaltimo motyvas – finansiniai reikalai. D. Kuzmino kūną atpažino į Ispaniją nuvykusi jo sesuo, galiausiai palaikai buvo kremuoti. Ispanijoje pradingo ir S. Nikiporovičiaus pėdsakai.
Sostinės teisėjų malonė
Svarstant, kas ir kodėl galėjo nužudyti D. Kuzminą, o galbūt ir S. Nikiporovičių, pirmiausia iškilo A. Sono pavardė. Jis dar prieš kelerius metus savo interviu „Akistatai“ buvo nedviprasmiškai užsiminęs, jog tie buvę jo parankiniai „patys nudvės“ arba atsiras, kas juos nužudys – „padės į vietą“. Vis dėlto jokių apčiuopiamų įrodymų taip ir nepavyko surinkti.
2004-ųjų sausio 19-ąją Klaipėdos apygardos teismas už plėšimą, turto prievartavimą ir neteisėtą ginklo laikymą A. Sonui skyrė 9 metus nelaisvės. Apeliacinis teismas šią bausmę sumažino metais. Kiti A. Sono gaujos nariai laisvės neteko 3–6 metams.
