Istorikas apžvelgdamas lietuvių istorines emigracijos priežastis, nurodė, kad šio šimtmečio pradžioje lietuviai emigravo pirmiausia todėl, kad turėjo tokį pobaudžiavinį mentalitetą, kurio esmė nebuvo verslumas ar kūrybiškumas.
„Kada didžioji gyventojų dalis išsivadavo iš baudžiavos, prasidėjo beveik nenutrūkstamas migracijos procesas. 1929 metais darbininkų laikraštis „Darbo balsas“ skelbė, kad nedarbas ir emigracija yra tų pačių reiškinių pasekmės, tačiau, ar emigraciją tiesiogiai sąlygoja užimtumo problemos, atsakyti nėra lengva.
Emigracija XIX a. pabaigoje iki pat 1940-ųjų galime įvertinti ne tik kaip vieną iš neužimtumo pasekmių, bet kartu ir priemonę socialinėms problemoms mažinti. Oficialiais duomenimis, tarpukariu iš Lietuvos emigravo iki 100 tūkst. žmonių. Tai buvo ryškus nuostolis valstybei ir visuomenei. Kita vertus, sutinkame ryškių, pagrįstų tuometinių nuomonių, kad, jei ne emigracija, Lietuva dėl gyventojų pertekliaus, nespręsdama kitų problemų, būtų susidūrusi su itin sunkiomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis“, – nurodė N. Černiauskas.
Parūpo VSD
Istorikas sakė, kad tuometinė Lietuvos valdžia suprato ir neigiamą emigracijos reikšmę, tačiau ją suvokė mažesne blogybe iš galimų, nes tuometinė šalies ūkio plėtra buvo per menka ir dar negalėjo pasivyti demografinio augimo. Netgi tuometinė Kauno darbo birža buvo pareiškusi, kad emigracija yra pageidautina ir reikalinga.
N. Černiauskas nurodo, kad vėliau, ketvirto dešimtmečio pabaigoje, ėmė pasigirsti vis daugiau ūkininkų priekaištų, kad trūksta darbininkų.
„Besibaigiant ketvirtajam dešimtmečiui net konstatuota, kad didesnė problema yra darbininkų stoka nei nedarbas. 1939-ais šia problema susidomėjo net Valstybės saugumo departamentas, nustatęs, kad šalies ūkininkai net pageidautų Vyriausybės leidimo „importuoti“ 6 tūkst. darbininkų iš Lenkijos“, – nurodė istorikas.
Emigravo dėl tingumo
Jis sakė, kad tokia situacija susidarė todėl, kad emigruodavo ne bedarbiai, o dirbantieji.
„Įvertinus jų ekonominę padėtį, sunku patikėti, kad nedirbantieji būtų galėję surinkti bent dalį lėšų brangiai kelionei į Amerikos žemynus. Tad nedarbas nebuvo pagrindinė emigracijos priežastis. (…) 1923 metais agrarininkas Jonas Aleksas tvirtino, kad pagrindinė nedarbo priežastis – pusiau nedarbas ir tingumas, menkas darbo našumas ir darbo kultūros stygius.
Agrarininkas pakeitė Suvalkijos žemdirbių šeimos pavyzdį. Tada 3,5 hektarų valdanti šešių asmenų šeima nori emigruoti, nes šaltuoju metų laiku neturi, ką veikti, nors eiti į darbą į šalia esantį ūkį nenori, užsiimti amatu nesugeba. Kitaip tariant, jos pagrindinis tikslas yra ne ūkiškai save realizuoti, bet už tą patį mechaninį darbą, per daug nesukant galvos, tiesiog gauti didesnes pajamas. Tad emigracijos priežastis – ne tik ekonominė, bet ir mentalinė“, – kalbėjo N. Černiauskas.
Lemiama klaida
Konferencijoje Seime apie emigraciją kalbėjęs pranešėjas nurodė, kad pobaudžiavinis žmonių finansinis raštingumas, verslumas buvo per menkas: daugeliui buvo daug paprasčiau emigruoti, o ne ugdyti ūkininko kūrybiškumą. Dėl to, pasak jo, kaltas pobaudžiavinis mentalitetas.
„Trijų ketvirtadalių, o gal ir daugiau, lietuvių pobaudžiavinio, socioekonominio gyvenimo moto, kartu ir emigracijos priežastį – valstietišką taupumą, gaspadoriškumą, uždarą namų gamybą – ketvirtame dešimtmetyje Lietuvos valstybei, besikuriančiam verslui po truputį pavyko pakeisti į tokius dalykus kaip gebėjimą planuoti ir apskaičiuoti, siekti pelno ir pajamų, orientuotis į rinkos poreikius.
Trečio ir ketvirto dešimtmečio sandūroje permąstytas ir švelniai paneigtas darbštaus lietuvio mitas. Darbštumas, kuris buvo sietas tik su sunkiu darbu, bet ne gebėjimu planuoti ir apskaičiuoti, ketvirtame dešimtmetyje imtas sieti su pridėtinės vertės kūrimu, kūrybingumu, verslumu, pasitikėjimu savimi. Apskritai bandymas įkvėpti lietuvių verslumą traktuotinas kaip vienas iš to meto modernėjančiai visuomenei būdingu naujovių“, – teigė N. Černiauskas.
Istorikas kalba, kad prasidėjusiais kriziniais metais, ketvirto dešimtmečio pradžioje, sau galutinai pripažinta, kad Lietuvoje įsigyveno įsitikinimas, kad prekybos amatu užsiimti yra negarbinga.
„Žemdirbių tauta, neįžengiamuose miškuose begyvendama, atsiliko nuo savo kaimynų prekybos ir amatų srityje, todėl vėliau, iš visų pusių puolamai priešų, jai nepavyko šios gyvenimo šakos paimti į savo rankas. Nepavyko sudaryti ir lietuviško prekybininkų ir amatininkų luomo. Anot amžininkų, tai buvusi lietuvių tautai lemiama klaida, kurios palikimą kenčiame iki šių dienų“, – sakė istorikas, pažymėdamas, kad ketvirto dešimtmečio pradžioje pripažinta, kad Lietuvoje buvo įsigyvenęs įsitikinimas, kad prekybos amatu užsiimti negarbinga.
Lietuvis atsigauna
Pasak jo, kriziniais metais, 1931-1935 m., verslaujantis lietuvis ėmė vaduotis iš jam po baudžiaviniu laikotarpiu prilipdytos „šmugelininko“ etiketės. Apie 1935-us metus, kalba istorikas, pramoninkai nurodė, kad Lietuvai reikia šimtais kartų daugiau amatų mokyklų, būsimuosius specialistus rengti kaip praktikus, o ne teoretikus. Tad po mažu ėmė plisti amatininkystės ir komercijos kursai, o lietuvio darbštumas įgavo daug platesnes ribas ir formas.
„Ketvirtame dešimtmetyje imta vadovautis senu šūkiu „į gamybą ir kūrybą“. Imtasi veiksmų, gerinant eksportą, prekių kokybę ir tobulinant paties eksporto mechanizmą. Dėl įvairių šių pokyčių priemonių – švietimo, žemės ūkio reformos, verslumo skatinimo, tam tikrų mąstymų pokyčių – emigracija ketvirtame dešimtmetyje apstojo. Vis daugiau šalies gyventojų, iki tol gebėję tik mechaniškai daug ir ilgai dirbti, ėmė mąstyti. Jie plėtė darbo kaip ūkinio kūrybingumo pažinimo ribas, „šmugelininkai“ tapo sumanėjančiais, verslaujančiais žmonėmis. Pilka pobaudžiavinė masė ėmė virsti sumaniais ūkininkais, o tai mažino emigracija ir didino ūkinį pajėgumą“, – reziumavo N. Černiauskas.
