Loreta Ripskytė
Kai Stungių kaimo (Joniškio rajonas) verslininkas Daivanas Pranciulis prieš septynerius metus eglutėmis užsodino pirmuosius penkis hektarus žemės, daug kas iš jauno vyro sumanymo juokėsi.
Šiandien jo auginamos eglutės Kalėdoms keliauja į Daniją, Švediją ir Angliją. Iš viso šį sezoną išgabenta 55 tūkstančiai medelių.
Eglutės pakuojamos ir išvežamos
Gruodžio pradžia – paskutinis eglučių, skirtų Kalėdų šventėms, išvežimo terminas.
31-erių metų stungiškio verslininko Daivano Pranciulio želdynuose pluša būrys vyrų. Jie dirba prie technikos, kuria eglutės supakuojamos. Vienas darbininkas medelį paleidžia per piltuvą primenančio vamzdžio angą, iš kurios ji keliauja į specialią šakas suglaudžiančią tinklo movą. Taip šakos nenulūžinės.
Kiekvienas medelis pažymėtas raudona juostele, nurodančia, kad jis priklauso tam pačiam vežimui.
Toliau du vyrai jas krauna į traktoriumi atgabentą paletę. Paletės, pasak verslininko, surenkamos vietoje, tačiau ne iš vietinės, o iš švediškos medienos lentų.
„Lietuviškos lentos sulūžtų nuo spaudimo pakuojant. Šioms gaminti skirtos eglės buvo auginamos vadovaujantis specialiomis technologijomis“, – paaiškina D. Pranciulis.
Pakavimo mašina eglutes suslegia, tad į paletę, priklausomai nuo jų dydžio, gali tilpti nuo 100 iki 200 medelių. Dešimt palečių pakraunama į krovininę mašiną ir jos pajuda iš Stungių.
Didžioji dalis kalėdinių eglučių papuoš Švedijos, Danijos ir Anglijos pirkėjų namus.
Užsakymai auga
Nors eglėmis jaunas verslininkas prekiauja tik trečius metus, nes iki to laiko jas dvigubai ilgiau reikėjo auginti, užsakymai auga kaip ant mielių.
Šį lapkritį išvežti jau 55 tūkstančiai žaliaskarių. Iš jų tik pora tūkstančių liko Lietuvoje – Vilniuje ir Kaune.
„Lietuviai pardavėjai nori didelio pelno, tad tikisi pigiai nusipirkti. Eglutė kainuoja 20 litų, o jie galvoja nuderėti iki 5 litų“, – kodėl Lietuvoje tiek mažai lieka jo augintų eglaičių, paaiškina verslininkas.
Vienintelis Lietuvoje gavo sertifikatą
Rugsėjo mėnesį stungiškio įmonė „Baltic X–Mas Trees“ vienintelė Lietuvoje gavo europinį sertifikatą, kuris atvers dar platesnius kelius eksportui.
Vokietijoje išduotas dokumentas Global G.A.P. (Good Agricultural Practices – geros žemės ūkio praktikos) liudija, kad lietuvio eglaitės yra tikrai paties augintos, ne miške išrautos, kad jos tinkamai prižiūrėtos.
Verslininkas vertintojams turėjo pristatyti dokumentus, nurodančius, kokias trąšas ir chemikalus naudoja, kiek ir kokį kurą pila į traktoriaus baką, kur deda trąšų, chemikalų pakuotes.
„Jiems labai svarbu, kad neterštum aplinkos, dirbtum tvarkingai, atsakingai“, – sako vyras.
Paprastos lietuviškos eglės
Pasibaigus vežimui žaliaskarių želdynuose, kurių vyras valdo jau 130 hektarų, bus galima pailsėti. O iki išvežimo būna didžiausias darbų krūvis. Tada stungiškio įkurtoje bendrovėje pluša apie 20 kaimo gyventojų. Ramesniu laiku užtenka šešių aštuonių žmonių.
Želdynai purškiami, kad jų nenustelbtų piktžolės, tręšiami.
Kai eglaitės išleidžia naujus ūglius, jos formuojamos, karpomos.
„Pirkėjai nori gražių eglučių – kuplių, skarotų, o ne retomis šakomis. Todėl daugelis stebisi, kai pasakau, kad mano eglės yra paprastosios lietuviškos, nes jos atrodo visai kitaip negu miške", – aiškina Daivanas Pranciulis.
Vėliau sužymimi medeliai, kurie tais metais bus pjaunami.
Užsakymai priimami jau rugpjūčio mėnesį. Tada ieškoma transporto siuntoms gabenti.
Lapkritis – „derliaus“ nuėmimas. Eglynėliai ima retėti. Laukas užsodinamas naujais sodinukais, kai visos eglės išpjaunamos ir vėl iš naujo paruošiama dirva.
Idėją parsivežė iš Danijos
25–30 centimetrų sodinukų verslininkas parsiveža iš Radviliškio miškų urėdijos, su kuria ryšius palaiko nuo verslo pradžios.
O ji buvo gana netikėta ir daugelio pažįstamų nesuprasta. Kai kurie jaunam vyrui sakė, kad jis avantiūristas, imasi nežinomo dalyko ir išvis – kas iš jo eglutes pirks?
„Idėja užsiimti eglaičių auginimu gimė po kelerių metų darbų analogiškuose želdynuose Danijoje. Išvykau ten, kaip daugelis, norėdamas užsidirbti pinigų. Nors ir Lietuvoje turėjau, ką veikti, kartu su tėvais ūkininkavome“, – prisimena Daivanas Pranciulis.
Plušėdamas svečioje šalyje vyras įsisavino šio verslo pagrindus, matė, kaip medeliai formuojami, prižiūrimi, pjaunami. Danas, pas kurį stungiškis su žmona Lineta dirbo, negailėjo patarimų.
Pirmas sodinimas buvo sėkmingas
„Verslo plano pradžiai reikėjo 30 tūkstančių litų. Turėjome 2,5 hektaro savos žemės, kurią prasidėjus nepriklausomybei atgavo močiutė, dar tiek pat nusipirkau. Močiutės žemės sklypas – iš buvusio sodininkystės tarybinio ūkio teritorijos, kur vešėjo senos slyvos. Teko visą žiemą jas pjauti, doroti, rauti kelmus, – pasakoja verslininkas. – Po to dar kelis sezonus ūkininkavome, tik tada atėjo eilė eglaitėms. Tėvas su traktoriumi formavo vagas ir duobes, o mes su žmona sodinome.“
Stungiškis dabar spėlioja: gal pasitaikė tinkamos oro sąlygos, gal gerai įdirbta dirva, geri sodinukai, nes prigijo praktiškai visi medeliai. Kai žaliaskarės paūgėjo, iš urėdijos atvykę miškininkai stebėjosi, tokio grožio anksčiau nematę: kur pažvelgsi, žalia eglių jūra, lygi, sodri, be jokių tuščių ertmių.
Neremia Europos Sąjunga
Daivanas žinojo, jog pirmųjų pajamų reikės ilgai laukti. Mat eglaites iki pardavimo tenka auginti maždaug penkerius šešerius metus. Iki tol į jas tik investuoji ir nežinai, ar šis žingsnis pasitvirtins.
Vyras ir dabar ne tik savo želdynais rūpinasi, kiekvieną sezoną tebevažiuoja į Daniją užsidirbti, kad turėtų, ką investuoti.
„Kiti nori milijono per dieną. Aš suprantu, kad visko siekiama po truputį. Svarbu turėti tikslą ir kryptingai link jo eiti", – sako verslo subtilybių universitetuose nesimokęs lietuvis. Jis Joniškio žemės ūkio mokykloje įgijo ūkininko profesiją.
Eglaičių auginimo Europos Sąjunga neremia, neskiria jokių išmokų, nors jas gauna, pavyzdžiui, vaismedžių augintojai. Tad visą techniką vyras įsigijo iš savo uždirbtų ir sukauptų lėšų.
Planas – 100 tūkstančių eglaičių per sezoną
Šiais metais Daivano Pranciulio eglynai padidėjo dar 20 hektarų. Darbštus vyras juos išsinuomojo prie Žagarės, kitapus kelio, vedančio pro Žvelgaičio piliakalnį.
Ten dalis žemės – privati, dalis – valstybinė. Valstybinės žemės sklypas jau senokai badė akis, apžėlęs nepražengiamais krūmais. Stungiškis juos išpjovė, išrovė kelmus, paruošė dirvą ir dabar ten auga eglutės.
D. Pranciulis tikisi po kelerių metų artėjant Kalėdoms parduoti 100 tūkstančių žaliaskarių.
