Rudenį prisirpusios avietės dar daug ką stebina mūsų rinkoje. „Ar jos tikrai lietuviškos?“ – dažnas turguje klausia pardavėjų, prekiaujančių paskutinėmis šviežiomis uogomis.
Lietuvoje jau nemažai metų mažesniuose, ir didesniuose ūkiuose auginamos remontantinės (nokstančios iki šalnų) avietės. Tačiau, pasak Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininko Dariaus Kviklio, itin didelių kiekių šių uogų lietuviai nepriaugina. Kai kuriems uogų augintojams rudenį nokstančios avietės – nemaža finansinė paspirtis. Tik šias uogas valgo ne lietuviai, o Izraelio, Rusijos gyventojai.
Skynėjus verčia plauti rankas
Vienas stambesnių šalies uogų augintojų, Radviliškio rajone, netoli Arimaičių ežero, įsikūręs Feliksas Šlėvė, remontantines avietes augina jau keliolika metų. Nuo vasaros pabaigos iki vėlyvųjų šalnų nokstančios avietės plyti septynių hektarų plote. Spalio pabaigoje nemažame plote dar raudonavo avietės. „Daug gražių uogų kabo, o skynėjų nėra – tai jiems šalta, tai rankų plauti nenori. Taip ir liks avietės lauke“, – apmaudavo ūkininkas. Nuskintos avietės, kitaip nei, pavyzdžiui, juodieji serbentai, neplaunamos, todėl ūkio savininkas reikalauja, kad uogų skynėjai prieš darbą plautų rankas. Tačiau ne vienas tam priešinasi ir verčiau pasitraukia iš lauko nei pakiša rankas po vandeniu. Neapsikentęs skynėjų abuojumo, uogų augintojas šiemet pabandė avietes skinti juodųjų serbentų kombainu. Tačiau taip nuskintos uogos tinkamos tik perdirbti. Matyt, neatsitiktinai ūkio šeimininkas toks griežtas darbininkams. Pastaruosius dvejus metus F.Šlėvė avietes parduoda izraeliečiams, šias uogas perka ir rusai. Avietes sufasuoja, užšaldo ir eksportuoja. Uogas parduoda ūkininko iniciatyva įkurtas žemės ūkio kooperatyvas „Arimaičių uoga“. „Eksportui reikia nemažo uogų kiekio. Sukaupiame ne mažiau dvidešimties tonų“, – tvirtino F.Šlėvė.
Mažiau puola kenkėjai
Kartu su sūnumi per 80 hektarų uogynų (daugiausia juodųjų serbentų) valdantis F.Šlėvė remontantines avietes pasirinko neatsitiktinai. „Jas patogiau auginti, mažiau puola kenkėjai. Be to, kai jos subręsta, kitų uogų derlius jau būna nuimtas. Kai nuimame juoduosius serbentus, galime skinti avietes“, – paaiškino ūkininkas. Uogų augintojai augina ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvąsias uogas. Taip išlaikomas darbų nuoseklumas ir tolygumas. Kad darbai nesidubliuotų, F.Šlėvė vasarinių aviečių augina nedaug. Kitaip jas tektų skinti tuo pačiu metu, kaip ir juoduosius serbentus. Ūkininkas augina lenkiškų veislių Poliana ir Polka remontantines avietes. Dar turi atsivežęs vėlyvųjų aviečių sodinukų iš Maskvos. Anot uogų augintojo, tie sodinukai gana brangūs, tad juos daugina savo ūkyje.
Avietes svarbu laistyti
Šiemet ūkininkas iš vieno hektaro skynė apie 2 tonas aviečių. Pasak ūkininko, įrengus lašelinę aviečių laistymo sistemą, kada uogas galima ne tik laistyti, bet kartu ir tręšti, derlius padidėtų net kelis kartus. Bet kol kas avietės F.Šlėvės ūkyje laistomos paprastesniu būdu. Tačiau ūkininkas sako, kad savo avietyne yra gavęs ir kur kas didesnį derlių nei šiemet – 6–7 t/ha uogų. Avietės gausiai užderėdavo jas patręšus. Kadangi F.Šlėvės ūkis yra ekologinis, uogos tręšiamos ekologinėmis trąšomis. „Ne visada galime pakankamai patręšti, nes šios trąšos gana brangios ir nėra taip paprasta jų gauti. Be to, ekologinės trąšos nėra tokios efektyvios kaip cheminės“, – pastebėjo uogų augintojas. Biržietis vėlyvųjų uogų atsisakė Rudenį avietes skina ir Panevėžio rajono uogų augintojas Arvydas Banelis. Tačiau, anot ūkininko, jų pakanka tik savo reikmėms ir dar šeimos draugams ar pažįstamiems. Juoduosius serbentus auginantis A.Banelis iki šalnų nokstančių aviečių turi tik apie 9 arus. Daugiau jis augina vasarinių aviečių. „Yra dar tų aviečių, jos išsilaiko iki didesnių šalnų. Daugiau auginti šių uogų nesiryžtu, nes sunku nuspėti, ar jas žmonės pirks. Gal vartotojai labiau įpratę avietes valgyti vasarą. Nėra lengva atspėti jų skonį ir norus“, – samprotavo A.Banelis. Keletą metų remontantines avietes auginęs Biržų rajono ūkininkas Dainius Krivičius tvirtino, kad šių uogų atsisakė. „Daug vargo ir rūpesčių keldavo vėlyvosios avietės. Labai sunku būdavo rasti skynėjų, be to, šias uogas apgadindavo rudeniniai lietūs, jos nušaldavo, todėl dalis aviečių likdavo lauke“, – sakė biržietis.
