Tragedija Norvegijoje, kur prieš savaitę krikščionių fundamentalistu dabar vadinamas Andersas Behringas Breivikas dėl ideologinių motyvų nužudė beveik aštuonias dešimtis žmonių, – kartu ir autentiška šios šalies problema, tačiau taip pat verčianti atkreipti dėmesį į potencialius ekstremistus kitose Europos šalyse, kurie įsivaizduoja prispausti politinio korektiškumo ir tolerancijos dangčiu. Todėl galinčius imtis beprotystei prilygstančių akcijų.
Veik neabejotinai savo autentiškas problemas norvegai išanalizuos patys. Per savaitę daug prirašyta apie tai, kad Norvegija, ko gero, buvo tolerancijos politikos Europoje (nors politiškai ir nebūdama Europos Sąjungos narė) lyderė. Apžvalgininkas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko patarėjas Ramūnas Bogdanas teigia, kad tokia ji tikriausiai tapo per pastaruosius kelis dešimtmečius – derindama augančią „naftos doleriais“ grįstą socialinę gerovę ir toleranciją kitoniškumui, taip pat ir imigrantams (atėjo laikas, kai daugelis norvegų nebenorėjo nei šluoti gatvių, nei vairuoti tramvajų). Tuo metu, kai prancūzų ir belgų politikai uždraudė musulmonų moterims viešai dėvėti burkas, o vokiečių krikščionys demokratai skelbė nuosprendį socialinio įvairiakultūriškumo filosofijai, Norvegijoje diskusijos šia tema tebebuvo negero tono požymis.
Norvegai mėgins atsakyti į klausimą apie bejėgę policiją, kuri, gavusi signalą apie vykstančias žudynes, negalėjo rasti sraigtasparnio ir valties. Sužinoję, kad už 77 žmonių nužudymą jų humaniškoji baudžiamoji teisė numato daugiausia 21 metų laisvės atėmimo bausmę, šalies teisininkai ėmė svarstyti, ar šiuo atveju nepritaikius kitos baudžiamosios normos – „už nusikaltimą žmogiškumui“, pritaikant 9 metais „ilgesnį“ straipsnį. Tolerancijos ir tikrovės akistata niekada nebuvo paprasta. Ją bus įdomu stebėti. Ir nebūtinai norvegai atsisakys savo visuomenės buvimo principų.
Šiandien nepasakysiu, kur ir kieno Norvegijos tragedijos proga trys pasakytos ir paskelbtos mintys labiausiai įstrigo į galvą. Pirmiausia apie tai, kad tokioms žiaurioms, ideologiniais motyvais grįstoms akcijoms paprastai ryžtasi ne tų ideologijų formuotojai ir aktyviausi propagandininkai, o tas ideologijas savo gyvenimiškai patirčiai, supratimui, kompleksams pritaikę tyleniai. Antra vertus, kad Vakarų Europos iš XVII a. švietėjų idėjų ištakų susiformavusi šiuolaikinė Europos civilizacija reikalauja daug didesnių tobulėjimo ir kritiško mąstymo pastangų nei žinomo Oswaldo Spenglerio veikalo „Vakarų saulėlydis“ skaitymas. Trečioji pastaba: Vakarų civilizacijoje ėmė dominuoti technologijų, siauros specializacijos kultas – esą žmonės nebesupranta, kokios vertybės juos vienija. Nesvarbu – bendruomenėje, šalyje ar Europos Sąjungoje. Nepritapusieji ar iškritusieji iš technologinio kulto lenktynių, nusiraminimo ir prasmės ieško tarp praeities simbolių, kurie, jų požiūriu, yra aiškūs, „patikrinti“ ir atitinkantys Tiesą. Ir atvirkščiai – praeities simbolius ignoruojanti visuomenės dauguma yra „paklydusi“, todėl ją reikia „sugrąžinti į Tiesos kelią“. Primityvus įtikėjimas nuosavu mesianizmu vienus individus paskatina rašyti, kitus žudyti. Arba kaip A.B.Breiviko atveju – daryti ir viena, ir kita. Problema tik ta, kad tie jų rašto „traktatai“ tinka nebent žaliavai perdirbti į tualetinį popierių, o „paklydusių avelių vedimo per dykumą“ būdai virsta viduramžių vertomis žudynėmis.
Galime kaip norį vertinti Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį, tačiau jo paskelbtas pareiškimas, esą Lenkijoje užtenka savų breivikų, kurie mąsto panašiai, kaip norvegų žudikas, ko gero yra stipriausia paskata kitiems Europos politikams vėpsoti ne į Norvegiją, o dėmesingiau analizuoti padėtį savo nacionaliniame kieme. Lenkų ministro žodžiai apie „labai pavojingas emocijas ir jų kurstymą, galintį sukelti nenuspėjamų pasekmių“ (šia proga jis paminėjo jo šalyje neretai pasigirstančius šūkius pasiųsti „žydus į dujų kameras“) sukėlė politinę audrą. Oponentai jau kaltina ministrą „apšmeižus Lenkiją ir lenkus“.
Veik neabejoju, kad panašaus turinio pareiškimą paskelbęs kuris nors aukštas Lietuvos politikas sulauktų panašios reakcijos. Vis dėlto, pavartęs norvego A.B.Breiviko, kaip teigiama, kelerius metus prieš įvykdytą kruviną akciją rašytą traktatą, pagalvojau, kad Lietuvoje rastųsi politinių partijų, legalių visuomenės judėjimų ir šiaip individualių personažų, kurie iš ten mintis bei šūkius į savo programas, manifestus kopijuotų ne tik citatomis, bet ištisais skirsniais. Įskaitant tas vietas, kuriose nurodoma sprogmenų gaminimo technologija beigi rimtoms atakoms būtina karinė amunicija.
Ir šiaip, įvertinus pastaruosius du naujausios Lietuvos istorijos dešimtmečius, galima būtų nesunkiai atrasti panašios patirties. Tiltas per Bražuolę, Kryžkalnio „boba“, Juras Abromavičius – Lietuvos politinio (neskaičiuojant kriminalinio) terorizmo istorija gal ne tokia kruvina, bet gana turtinga. Nesvarbu, kad mums patiems tie faktai atrodo it nesusipratimas. Ir internete pasirodę Lietuvos kariškių atvaizdai tarnybos ir „laisvalaikio“ metu yra daug rimtesnė problema nei „paauglių pasižaidimai“. Gal visa tai – dar ne „Breiviko traktatas“, bet atskiroms citatoms tinka. Tačiau jeigu jos tokiu kampu nėra analizuojamos, dar nereiškia, kad netinka visumai.
