Šiandien Justina – kaip niekad užimta. Emigrantė sėkmingai dirba grožio srityje, kurioje moterims padeda jaustis tik dar geriau.
tv3.lt kalbinta Justina sutiko papasakoti apie savo gyvenimą dabar bei atskleidė, kokie kūno patobulinimai laukia ateityje.
Justina, tavo kūną papuošė dar viena įspūdinga tatuiruotė. Ar pati dar suskaičiuoji, kiek jų turi?
Jei kiti jaučia priklausomybę žalingiems įpročiams, aš niekaip negaliu atsispirti rašalui. Ši tatuiruotė jau turbūt šešiolikta. Pirmąją pasidariau ankstyvoje paauglystėje, kai man buvo vos 14 metų. Tuo metu apie jokią reikšmę negalvojau, o norėjau būti mandresnė nei klasiokai ar draugai. Tuo metu nebuvo įmanoma rasti 14-metę su tatuiruote. Mama net nežinojo, bet kai pamatė rezultatą, tai nei pirmyn, nei atgal – turėjo susitaikyti su meno kūriniu ant pilvo.
Dabar mano kūną papuošė užrašas ant kojos, kurio labai ilgai norėjau. Mąstau, kad reikėtų kitos tatuiruotės ant nugaros. Prisižadėjau sau, kad dar kokios trys tatuiruotės ir baigsiu, tad labai tikiuosi, kad ištesėsiu pažadą... Bet juk aš moteris – negaliu savimi 100 procentų pasitikėti šiuo klausimu.
Bet su viena tatuiruote nesustojai... Kaip atsirado kitos?
Atsimenu, vežiau draugą darytis tatuiruotę, man tuo metu gal buvo 18 metų. Pamenu, kad jam daro, o aš vartau žurnalus... Ir pamačiau drugelį, kurio užsimaniau ant nugaros. Iškart jį pasidariau.
Kai pradėjau gyventi Anglijoje, supratau, kad atsirado nevaldomas noras dar. Nežinau, gal dėl to, kad čia tatuiruotės labai populiarios – net pagyvenusios moterys jas turi. Taip viena po kitos ir atsirado ant mano kūno. Kaskart galvoju, kad jau bus paskutinė, bet nė velnio! Jau net savo meistrui sakiau, kad ištrintų mano numerį, pamirštų veidą, nes niekuomet negrįšiu, bet praeina savaitė ar mėnesis, o aš vėl jo kėdėje!
Aš tatuiruotes darausi ne kiek dėl reikšmės, o dėl noro darytis. Man tas skausmas ir rezultatas tik įtraukia, dabar net svarstau, kad tikrai turiu priklausomybę. Kaip kitaip tai pavadinti?
Per visą šalį tavo vardas nuskambėjo tuomet, kai viešai prakalbai apie plastines operacijas. Lietuvoje esi net vadinama Kim Kardashian antrininke. Ar planuoji dar tobulinti savo kūną?
Man net šypsena veide atsirado. Kaip tik buvau pas blakstienų priauginimo specialistę ir juokiausi, kad galime turėti viską, ko tik norime, svarbu, kad kišenė leistų. Jei neturi blakstienų – ne bėda. Neturi užpakaliuko – ne bėda. Nėra lūpų – taip pat. Džiaugiuosi, kad mane gyvenimas apdovanojo iškalba ir užpakaliuku, kuris po atsikratytų 47 kilogramų buvo paturbintas, tai dabar norisi atrodyti dar geriau.
Neslėpsiu ir prisipažinsiu, kad jau kalbėjau su savo numylėtu daktaru apie papildomą kūno turbinimą. O kodėl ne, jei tai leidžia galimybės ir aš nuo to pati jaučiuosi geriau? Juk darausi viską tik dėl savęs. Laukiu dabar jo atsakymo, ar turės šio mėnesio pabaigoje man vietos. Kiti pokyčiai tikrai bus proto ribose...
O tai ką dar norėtum pakeisti?
Turiu vieną trūkumą, kuris liko po praėjusios operacijos. Reikia, kad gydytojas patvarkytų. Tai būtų tiesiog smulki korekcija. Kadangi artėja Velykos, tai kokios šventės be naujos, apvalios krūtinės. Žinau, daug kas sako, kad jau ir dabar mano krūtinė didelė, bet nenusišnekėkite. Taip atrodo tik nuotraukose. Čia kai moki gerą asmenukę pasidaryti, tai ir krūtinė dvigubai didesnė atrodo. Noriu, kad gerai atrodytų be visų nuotraukų gudrybių, todėl noriu dvigubos.
Ekstravagantiškas įvaizdis – neatsiejama tavo dalis. Norėdama išsiskirti net į plaukus kristalus įsidėjai. Ar patogu?
Jau daugiau nei 2 metus esu prisiauginusi plaukus, todėl esu pripratusi prie jų. Buvau sumąsčiusi dažyti plaukus ombre, tačiau nebuvo tiek laiko, o meistrė pasiūlė įsidėti kristalų. Nebūčiau aš, jei kažko neišmėginčiau. Jei atsibos, galėsiu nusiimti. Kol nesivelia ir netrukdo, tol džiaugiuosi.
O tau turbūt ir vaikinų dėmesio netrūksta?
Aš juo niekada nesiskundžiau – ar buvau apvalesnė, ar lieknesnė. Bendrauju labai laisvai ir paprastai, o tai, manau, juos labiausiai ir sužavi. Aišku, dabar dėmesio sulaukiu ypač daug, bet kažkaip jau nelabai į jį reaguoju. Apskritai man atrodo, kad vyrai yra visiškai kitokie ir labai keisti. Yra tokių, kurie man jau du metus be perstojo rašo ir nepraranda vilties, kad kada nors atrašysiu. Aišku, juoktis iš to negalima, bet auksinis jaunimas – tikrai atkaklus.
Pati esi susituokusi, tačiau santykiai su vyru – ties skyrybų slenksčiu?
Mes su juo jau ilgą laiką nebegyvename. Aš tik vis nukeliu mūsų skyrybas, net pati nežinau, kodėl. Gal tai yra psichologiškai labai didelis žingsnis... Visgi daug metų kartu pragyvenome, daug išgyvenome. Deja, dabar mūsų niekas nebesieja ir birželį nusprendžiau dėti galutinį tašką.
Žadu pasilikti vyro pavardę, nes turiu visą begalę diplomų, kuriuose įrašyta būtent ši pavardė. Tai padeda mano klientėms mane rasti lengviau, todėl nematau prasmės jos atsisakyti. Tai tik parodo mano gyvenimo praeitį, bet esmės nekeičia. Justina vis tiek liks Justina.
Bet jei koks vyras šalia atsirastų, jo neatstumtum turbūt...
Nori nenori, tektų ieškoti. Kol galiu – tol daug dirbu, kvailioju. Paskui, tikiuosi, sulauksiu to vienintelio.
O dar vieno vaiko nenorėtum, jei šalia būtų tinkamas vyras?
Šiuo metu, manau, kad reikėtų, nes metai eina, bet dabar mano gyvenimas įgavo tokį pagreitį visur, jog reikia, kad susigulėtų viskas savo vietose. Kol kas laiką ištisai leidžiu darbe – salonas, nauji savos linijos produktai, mokslai... Antras vaikas, manau, palauks. Gerai, kai kitas jau didelis, beveik 8-erių, tai man su juo lengva, bet jei būtų mažas... Visiškai nieko nespėčiau. O ir reikia su kuo tą vaiką turėti.
