Panevėžio pirtininkams vantų rišimo šventė – viena svarbiausių: būtent tada pirties gerbėjai lapinių šluotų prisiruošia visiems metams
Šeštadienį Panevėžio rajono Grinkų kaimo sodyboje plušėjo kone pusšimtis pirtininkų. Neabejingi lietuviškoms pirčių tradicijoms žolininkai, etnografai, istorikai ar šiaip pirties mėgėjai ruošėsi ateinančiam sezonui – rišo vantas. Specialistai sutartinai tvirtina: geriausias laikas vantoms rišti – būtent dabar, kai medžiai ir žolynai subrendę.
Įkūrė partiją
Prieš penkerius metus susivienyti nusprendus miesto ir rajono pirties malonumo mėgėjams, dabar Panevėžio pirčties partija vienija apie 80 narių. Vienas jos įkūrėjų Bronius Grucė juokaudamas sako, kad žodis „partija“ čia didelės reikšmės neturi.
„Norėjome suburti bendraminčius, todėl ir pavadinom partija“, – aiškina ponas Bronius, kad tai nei politinė, nei pelno siekianti organizacija. Jis Lietuvoje tokių pirčių mėgėjų organizacijų žinantis dar mažiausiai tris, tačiau ryšio nepalaikantis. „Mes nebendradarbiaujame dėl to, kad jos pagrįstos finansiniu pagrindu, – sako. – O pas mus neegzistuoja pinigai, mes neturim jokių rinkliavų ar mokesčių – kiekvienas vantą atsineša pats!“
Partijos pirmininkas patikina: į Pirties partiją įstoti gali bet kuris norintis, besilaikantis pirties etiketo.
„Svarbu, kad būtų doras ir sąžiningas, nesvarbu, kad biednas, – pokštauja partijos sumanytojas ir įkūrėjas, esą nuogi visi tampa lygūs. – Mūsų šūkis: pagerbk valkatą, išprausk jį ir būk laimingas!“
Jau penktus metus organizuojama vantų rišimo šventė pritraukia vis daugiau pirties entuziastų: pradėję vos nuo kelių garo ir vantos mėgėjų, dabar savo gretas išaugino iki aštuonių dešimčių – ir ne tik Panevėžyje ir jo apylinkėse, bet ir visoje Lietuvoje.
„Panevėžio rajone turim daug pirčių, neseniai prie mūsų prisidėjo karaimai – jie turi kelias pirtis prie Vilniaus“, – B. Grucė džiaugiasi, kad kiekvieną savaitgalį partijos nariai turi galimybę vanotis vis kitoje pirtyje.
Iš viso Panevėžio pirties partija vienija net 25 pirtis.
Sava vanta visada geresnė
Šeštadienį Grinkų kaime susirinkę pirtininkai paplušėjo iš peties – surišo beveik pusšimtį vantų. O surišti gerą vantą reikia mokėti, sako Panevėžio pirties partijos pirmininko pavaduotojas Laimutis Vasiliauskas.
Dešimt metų Panevėžio kolegijoje etnokultūrą ir psichologiją dėstantis vienas Pirties partijos kūrėjų aiškina, jog gera vanta – tokia, kuri vanojantis pirtyje neišyra. Pirties mėgėjo ir mokslininko nuomone, maloniausia ir smagiausia pertis šviežia beržine vanta. „Vasarą nieko nėra maloniau, kaip pačiam susirišus beržinę vantą ja gerai išsiperti“, – sako L. Vasiliauskas ir moko: po Joninių surištosios išdžiūsta gana greitai – per savaitę, tačiau labai svarbu džiovinant nelaikyti malonumų šluotos saulėje.
„Galima pertis ir džiovinta, tačiau su žalia tai daryti gerokai maloniau“, – tikina žinovas, vyrams rekomenduojantis ąžuolinę, o moterims – liepų vantą.
„Ąžuolinė – grubesnė, aštri, skaudoka, storesnei odai. O moteriška – švelni, liepaites paimkit: ji taip kvepia maloniai... Dar yra vėsi klevo vanta. Užsidėk karščiausioje pirtyje – iš karto vėsu pasidarys“, – negailėjo patarimų L. Vasiliauskas.
Pirčiai irgi ištikimybę prisiekęs nepriklausomas lietuvių kultūros paveldo ekspertas Algirdas Jonušis sako, kad lietuviai jau nuo seniausių laikų žinojo, kaip ir kokią vantą surišti.
„Jei sudėsim subrendusį augalą, jis teiks aromato, neges. Todėl ir vantų rišimo šventė turi būti apie Jonines – jau po trumpiausios vasaros nakties galima pradėti rišti ir ruoštis kitam pirčių sezonui. Šiuo laiku surištos pirties malonumams skirtos šluotelės – pačios geriausios, dar neapgraužtos kirminų“, – tikina specialistas.
Pats A. Jonušis mielai išbandantis ir kitų šalių vantas, tačiau maloniausios jam – savos. „Jau senovėje lietuviai vantoms naudojo labai daug sudedamųjų dalių: maišė su žolėmis, įvairiausiais augalais, – aiškina kultūros paveldo specialistas. – Nuo seno žinojo, kokius medžius imti – pagrindiniai būdavo beržas, klevas, ąžuolas.“ Senųjų tradicijų žinovas įsitikinęs, jog tikras pirties profesionalas neturėtų atsisakyti ir... kadagio vantos.
Panaudota – irgi gerbiama
Kiekvieną savaitę pirtyje besimaudantis A. Jonušis siūlo nepamiršti, jog vantas lietuviai naudodavo ne tik pertis: „Ant jų atsiguldavo, užsidengdavo galvą – tam, kad nuo karščio neskaudėtų akių. Jei labai karšta pirtis – galima net plaučius sugadinti. Tuomet vanta dedama ant galvos – ir karštis nebaisus.“
Vyras džiaugiasi, kad Lietuvoje nemažėja žmonių, mokančių teisingai rišti vantas, tačiau primena, kad ir panaudotoji reikalauja ypatingos pagarbos.
„Reikia su jomis elgtis tinkamai, – pabrėžia gerai mitologiją išmanantis kultūros paveldo ekspertas. – Seniau ir panaudotosios būdavo gerbiamos. Prieš sudeginant vantą reikia atrišti ir leisti į ugnį. Taip išvaduojamos joje gyvenančios dvasios.“
Ponas Algirdas patikina jau pametęs surištų vantų skaičių, mat pirktinių nelabai mėgstantis. Kartu su kolegomis, pirtininkais kasmet vienam sezonui pasiruošia apie šimtą vanotis pirtyje tinkamų šluotų.
Lietuviškos pirties rusiškas pavadinimas
A. Jonušis sako, jog lietuviška pirtis turi tokias senas, šimtmečius siekiančias tradicijas, kad šiandien visų mėgstama ir aukštinama rusiška garų pirtis tėra tik senosios lietuviškos pirties variantas. Mokslininko teigimu, tik po to, kai suiro Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, atsirado rusiška pirtis.
„Iki Petro Pirmojo reformų rusų pirties malonumai gerokai skyrėsi nuo dabartinių: jie maudydavosi labai keistai – duonkepiuose, – pasakoja ponas Algirdas. – Po to, kai iškūrendavo duonkepį, įmesdavo į jį daug šiaudų, puikiausiai išvalydavusių suodžius, tuomet apsivilkdavo šimtasiūlėmis ir šildydavosi.“ O štai tradicija žiemą po pirties bėgti per laukus į sniegą mus pasiekė tikrai iš Rusijos.
Kultūros paveldo ekspertas nė neabejoja, kad dabartinę rusišką garų pirtį mes, lietuviai, turime absoliučią teisę vadinti lietuviška.
„Visos mūsų tradicijos susietos su pirtimis. Tai vieta, kuri atsirado anksčiau nei namas“, – anot A. Jonušio, tikrai turime kuo didžiuotis.
Eglė GIKNIENĖ
