Dar plačiai neatsivėrė kultūrinio sezono vartai, kultūros įvykių rengėjai tik palengva atostogų ritmą keičia darbiniu, tad kol kas aktualiausias regisi pagrindinių šalies televizijų „iššautas“ sezonas su visais privalomais prisistatymo atributais. Jos taip rengėsi ir taip šovė eteriniais fejerverkais, lyg mus būtų aplankiusios tikros tv. Kalėdos.
Šiose skiltyse neketinu būtinai išskirti pagrindinių savaitės ar mėnesio „topų“, kurių neregėję turėtų nagus graužtis. Kartais kur kas įdomesni atrodo pašalių, marginaliniai veiksmai, mūsų kultūros gyvenimui pamažu teikiantys kitokią kokybę, gaivesnį gūsį, o ne kultūrinės sraujos (taip pažįstamas pasiūlė versti sudėtingą mainstreame‘ą) nuolatiniai ir metai po metų besikartojantys triukšmai, iš esmės nieko nekeičiantys, tik įtvirtinantys pačių suformuotą šiandieninį vartojimo šalies peizažą. Galima nuo jo nusisukti, tačiau nesinorėtų išdidžiai ignoruoti tiekos pastangų, kurias regėjome TV pabūklams šaudant į orą, skirtą iš esmės ne tik (ir ne tiek) būsimiems žiūrovams, bet ir eterio žemei maitintojai – reklamos davėjams. Juoba kad su šia – ir tokia – kultūra mums teks gyventi bent pusę sezono. Nebent nepaklusime LNK raginimui „Įjunk televizorių“, o grąžinsime Vytauto Kernagio dainai tikruosius žodžius (šios dainos perdirbinys nusipelno nemenkų klaustukų dėl etikos: jei nėra žmogaus, tai galima keisti ne tik žodžius, bet ir poziciją?).
Kad televizijos suskato kautis dėl reklamos, akivaizdu ir iš pasirinktų didžiulių erdvių (Kalnų parkas, Utenos pramogų arena), ir iš rungtyniavimo, kas greičiau paskelbs savo sezoną (ar tai reiškia – ir pirmieji nusiskins užsakovus, su kuriais sutartys jau turėjo būti sudarytos?). Antraip kam reikėtų tų erdvių ir tiekos publikos, jei televizija paprastai ateina į kiekvienus namus individualiai – ir tik priklausomai nuo tų namų šeimininkų iš jų išeina ar apsistoja ilgesniam laikui. Bet sezonų pristatymais televizijos rungtyniauja nuo pat jų atsiradimo, jos ir į padanges skraidino, ir į rūsius bunkeriuose vedėsi. Tai jų protokolo dalis, ir įdomu, ar tik ji nėra vien lietuviškojo eterio bruožas? – niekaip nepamačiau nei BBC, nei CNN, nei kitų televizijų sezono pristatymų – jos kaip dirbo 24 valandas per parą, taip ir dirba be švenčių ir itin proginių repertuarų.
Rungtynėse kukliausiai pasirodė visuomeninė TV, lyg duodama signalą, kad ji tokia ir bus – koncertas beveik prilygo vakarui Nacionalinėje filharmonijoje, tik nuostabiąją tos įtaigos išraiškingos tarties pranešėją pakeitė TV naujokas, taip ir nesuradęs šioje scenoje vietos aktorius Marius Jampolskis. O visa kita buvo pažadų žiburėlis studijoje. Jei norime – įsijunkime.
O įsijungę matome naujas, kardinaliai sukančias link visuomeniškumo ir aktualumo laidas („Redakcija“ apie karščiausią tašką – Gruziją, „Versijos“ – apie Lietuvos įvaizdį). Bet ten pasukus nesusimąstoma, kiek svarbi liks mintis, o kiek socialumas virs šou. Nežinau, kas rūpinasi LTV vizualumu, bet pastangos tapti itin moderniems kartais ima naikinti minties, pokalbio, aiškinimosi akcentus: milžiniškos dekoracijos man pakvimpa beveik dikensiškai varganu studijos darbininkų prakaitu kaskart jas įnešti, išnešti – o drauge ir veltui išleistais mano pinigais; kamera pernelyg juda ir vaiko puikių vedėjų ir pašnekovų mintis; kitur jie sustatomi priešais tarsi būtų prisiminta rėksnių laikams tipiška „Prieštarauk!“, kai pašnekovai pakviečiami tik pastovėti ir patylėti, – bet „Versijos“ savo logotipo gamybos procesu bando įrodinėti, kad bent jau vinjetei yra gautas BBC „Hard Talk“ palaiminimas. Kultūros laidoms vieta ir laikas – ne geresni, nei buvo: savaitgalių popietės, kuomet norima pabendrauti gamtoje, prie pietų stalo ar tiesiog keliauti. Kultūra šį sezoną lygiai taip pat nereikalinga. Laimei, kontrastu viskam skamba nuostabiojo Niujorko žydo Woody Alleno monologai jo retrospektyvoje.
TV3 ir LNK anonsuodami laidas nieko naujo nežadėjo – prisistatymų metu jie šaudė iš haubicų ir demonstravo, kieno blizgučiuose daugiau pigaus blizgesio (iš kur ten auksas?). Šios televizijos jau nebeatspindi pasaulio – jų veidai ir protai aiškiai žino, kad jį kuria ir keičia. Pavyzdžiui, praeitį: įplaukusi gumine valtimi naujoji vedėja Berneen dainavo „Čiunga čiangą“, lyg būtų augusi Maskvos Lumumbos universiteto pašonėje, o ne Pietų Afrikoje. O Algio Greitai Bronius pamažu tampa nebe prasčiokiškumo ironizuotoju, o tiesiog mėgiamiausiu tų pačių prasčiokų alter ego: turinys nugalėjo formą? Bet iš esmės tokios „komercininkių“ rungtynės finale susiveda į tų blizgučių kiekį, nes bent kiek naujesnių žingsnių nė viena nesiūlo, tik priveda „glamūrą“ iki absurdo ribos.
Sunku būtų nuspėti galimų reklamos užsakovų norus ir auditoriją jų produktams, bet LNK, manau, labiausiai susidomėtų traktorių atsarginių dalių ir botų pardavėjai: intensyvaus vizualumo ir kūdros apsuptyje scena aiškiai parodė, kad ši televizija labiausiai orientuota į kaimo žmones. Utriruoju, nes sakydamas „kaimo“ turiu omeny ne geografiją, bet prasto skonio, lėkšto grubaus humoro, pigių gandų ir užsispyrusio tamsumo užutėkį (žinoma, kaimo esama visur, bet net prisimenant anuomet mums bruktą šviesų dorovinį kaimo paveikslą norisi pasiūlyti vėl, be klišių, pažvelgti į Krėvės ir Žemaitės veikėjų aplinką). Tad visas koncertas ir sezono atidarymas – lyg viena nenutrūkstanti Jungėnų kapela.
TV3 išlošė bent tuo, kad režisieriai vykusiai suskaldė erdvę. Bet garsą išjungti vertėjo. Ne vien dėl pakyrėjusių pionieriškai entuziastingų intonacijų, bet ir dėl svarių minčių, gerokai paplokštinančių sceną. Nauji produktai uoliai reklamuojami, bet ir išsiduodama, kad rūpinamasi jais tiek, kiek jie neša pelno. Ne daugiau. Simptomiška: „kriminalistas“ Kristupas Krivickas staiga sakosi aptikęs pamirštus aktorius (kuriuos – Regimantą Adomaitį? Vytautus Rumšus? O Kas juos pamiršo?), bet kai prasideda serialas, Dalia Brenciūtė apdovanojama klaida pavardėje.
Viskas matyta, žinoma, seniai suvirškinta, bet: į kokį eterį kreiptis tam produktų gamintojui ar tiekėjui, kuris juos taiko jau senokai susiformavusiai viduriniajai klasei, kurios jokia televizija (o ir kitos žiniasklaidos priemonės) nenori pastebėti. Tų, kurie perka bilietus į „Status Quo“ nebūdami TV žvaigždėmis, kurie vakarais eina pasėdėti į kavines, susitikti su draugais, vyksta į užsienį atostogauti, įstengia kasmet kelti kino ir teatrų lankymo kartelę ir nepavydi nei šampaną šaunantiems milijonieriams Bahamuose, nei bambaliais prisitvojusiems ereliams Bahamiškėse. Auditorijos pasiskirstymas aiškus – šiems lieka palydoviniai kanalai ir internetas kaip galimybė susikurti asmeninės medijos vakarą.
Medijų teoretikas Marshallas McLuhanas prieš 40 metų pranašavo, kad pasaulis dėl žiniasklaidos priemonių virsta globaliu kaimu. Bet nė nenumanė, kad kai kurie medijų praktikai jo žodžius perskaitys visiškai paraidžiui.
