Karolis Birgilas
Norint suskaičiuoti Lietuvoje veikiančias gamyklas, kurias saugo kariškiai, užtektų penkių pirštų. Vienos iš tokių gamyklų produkcijos gali nusipirkti kiekvienas norintis. Tiesa, ji gali ir atpigti, tik dar nežinoma, kieno sąskaita.
Giraitės ginkluotės gamykla (GGG) gamina šaudmenis ne tik NATO kareiviams, bet ir sportinio šaudymo entuziastams, medžiotojams. Pirmieji yra pagrindiniai gamyklos eksporto klientai, o jo mastas sudaro kiek daugiau nei 95 proc. Taip pat šoviniai iškeliauja į kitas ES šalis, o šiuo metu žvalgomasi eksporto kelių į Aziją.
GGG vadovas Raimondas Monkevičius neatsleidžia, kiek iš likusių procentų atitenka Lietuvos kariuomenei, nes tai nėra vien komercinė paslaptis.
Pradžia nebuvo pelninga
Kauno pašonėje GGG veikti pradėjo 2001 metais. Tuo metu 36 hektarus užimančioje teritorijoje dirbo 74 darbuotojai. Veikla ilgą laiką nebuvo pelninga, taigi naujajam vadovui teko imtis ne pačių lengviausių veiksmų.
„2011-aisiais teko optimizuoti veiklą, mažinti darbuotojų skaičių, keisti įmonės struktūrą. Tuomet atsirado pelnas“, – pasakoja R. Monkevičius. Paskutiniai metai preliminariai yra pelningiausi – gamykla uždirbo 2,6 mln. litų. Daugiau tikėtis jau sunku, nes išnaudojami visi turimi pajėgumai.
Pasak R. Monkevičiaus, pagrindinė problema dabar yra, kad vieni įrenginiai veikia greičiau už kitus, todėl gamyba priverstinai stabdoma ir nėra vykdoma nuolatinė gamyba.
Butelio kakliukas ir investicijos
Kulką paleisti per vamzdį paprasta ir greita. Žinoma, jei ginklas į nieką nenukreiptas. Tačiau pagaminti šovinį yra nepalyginimai sunkiau. Į gamyklą atvežamos specialaus lydinio vario ritės, iš kurių gaminami mažyčiai „puodeliai“.
Vėliau šie yra ištempiami, plaunami ir tikrinami, kol įgauna tūtelės formą. Pastaroji stadija atliekama vieninteliu agregatu visoje gamykloje. Iš jo per specialų vamzdelį kiek ilgiau nei per sekundę iškrinta tūtelė su specialiu NATO pakeičiamumo žymėjimu ir GGG logotipu apačioje.
„Butelio kaklelio klausimas yra pagrindinis, sprendžiant nuolatinės gamybos problemą“, – pasakoja R. Monkevičius. Šis terminas reiškia, kad sparčios gamybos produktai galiausiai atsiranda prie vienintelio įrenginio, o greitis bei mastas nebetenka prasmės.
Dabar gamyklai, siekiant optimizuoti gamybą, reikia bent 15 mln. litų investicijos. Su tuo sutinka ir buvęs GGG valdybos narys bei dabartinis Valstybės turto fondo Valstybės valdomų įmonių valdymo koordinavimo skyriaus l. e. p viršininkas Marius Barys.
„Nelabai realu tikėtis, kad šias investicijas skirs valstybė, todėl labai svarbu yra pritrauki investuotoją“, – sakė jis.
Strateginis klausimas
Esant masto ekonomijai, daugiau produkcijos yra pagaminima per mažesnį laiko tarpą, tad pinga galutinis produktas. Deja, GGG atveju taip nėra dėl minėtų gamybos trikdžių. Vadovas pripažįsta, kad dabar jų šoviniai vieni brangiausių rinkoje.
Čia gaminami 51 ir 45 mm „NATO Ball“ šoviniai bei neseniai civilinei rinkai pristatyti „GGG .308 WIN” šaudmenys. Vienu metu galima gaminti tik vieno kalibro šaudmenis.
„Norint padidinti kalibro skaičių reikia investicijų. Būna metų, kai vieno kalibro reikia daugiau, kitais metais – kito. Didesnei plėtrai reikia 60 mln. litų“, – apie veiklos diversifikaciją kalbėjo R. Monkevičius.
Kalbėdamas apie investicijas, kurių neva reikias plėtrai, su gamyklos vadovu nesutinka „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. „Kai pradedame kalbėti apie valstybės valdomas įmones, kur yra naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, investuojama į plėtrą ir dar konkuruojama su privačiu sektoriumi, tokių investicijų ir tokios plėtros tikslingumas nėra aiškus, todėl vertinčiau skeptiškai“, – pastebi jis.
Šovinio gamybos procesas yra gana sudėtingas. Pagaminus šovinio tūtelę gaminama kulkos galvutė. Jos šerdis gali būti sudaryta iš švino arba plieno. Vėliau į tūtelę įstatoma sprogstamoji kapsulė, ji nulakuojama, pripildoma parako ir įstatoma kulka. Atlikusios vizualinį patikrinimą keturios gamyklos darbuotojos šovinius sudeda į dėžutes ir jie paruošiami pardavimui arba eksportui. Žinoma, šis procesas gali vykti ir našiau.
„Investicijos padėtų sumažinti savikainą, stabilizuotų veiklos planavimą, gautume didesnių galimybių skaidyti verslo riziką“, – apie dabartinę GGG problemą ir ilgalaikius planus kalbėjo R. Monkevičius.
Nuo 2007 metų gamykla yra skolinga 47 mln. litų prancūzams už suteiktą paskolą statyboms. Nors GGG priklauso Ūkio ministerijai, skolą turi grąžinti pati bendrovė.
Šioje vietoje esminį gamyklos vaidmenį įžvelgia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Liudas Jurkonis.
„Gamykla buvo įkurta kaip strateginius ir saugos tikslus įgyvendinanti bendrovė, tačiau per laiką ji tapo komerciniu organizmu, kuris ne tik aprūpina Lietuvos kariuomenę, bet ir padėjo organizuoti pardavimų, komercinę veiklą, taigi į klausimą, ar tos investicijos pasiteisina, reikia atsakyti apibendrintai“, – svarstė ekspertas.
Šaudykloje – dviratis
Gamyba negali būti pigi ir dėl nuolatinių kokybės tikrinimų. Atsitiktinai pasirinktas šovinys yra išbandomas labortatorinėmis sąlygomis. Vertinima, ar stipriai kulka yra įstatyta į tūtelę, tūkstantųjų tikslumu matuojamas parako kiekis ir kulkos sandarumas.
GGG yra įrengta speciali uždara 500 metrų šaudykla. Čia kulka iššaunama iš vamzdžio, šūvio metu matuojančio susidariusį slėgį. Vėliau kas šimtą metrų fiksuojamas kulkos greitis ir nuokrypis.
Šalia esančiose talpose kulkos yra šaldomos arba kaitinamos ir tada stebimi jų skriejimo duomenys. Tai yra svarbu, nes produkcija siunčiama į karščiausias pasaulio vietas. Ne tik geopolitine prasme.
Ilgojoje šaudykloje neįmanoma nepastebėti dviračio. „Negi tą pusę kilometro pėsčias iki šaudyklos galo eisiu?“ – paaiškina gamybos technologas, kurį vadovas pristatė Algeliu.
Pastarasis nuvedė į 50 metrų šaudyklą, kur susirinkę žurnalistai galėjo paleisti kelias čia pat pagamintų šovinių serijas iš vieno moderniausių šiuo metu karyboje naudojamų automatinių šautuvų G–36.
Gera žiūrėti į skyles taikinyje ties dešimtuku. Liūdna žiūrėti į R. Monkevičiaus parodytas skyles gamyklos grindyse, kur paruošta vieta naujiems gamybos agregatams.
Ūkio ministerijai, vienintėlei GGG akcininkei, ieškant neefektyviai dirbančių darbuotojų valstybinėse įmonėse, pražiopsomos santykinai mažos investicijų galimybės, kurios valstybei neštų pelną kasmet. O ir prieš NATO nereikėtų raudonuoti dėl skiriamų lėšų, nes gaminame kokybiškus šovinius.
Giraitės ginkluotės gamykla
2012 metais įmonės pardavimas sudarė 20,45 mln., o pelnas 21,5 mln. litų
95 proc. gamyklos produkcijos yra eksportuojama
Šiuo metu GGG dirba 60 žmonių.
Saugumo sumetimais gamykla yra įkurta 36 ha plote
Įmonė yra skolinga 47 mln. litų už suteiktą paskolą
Nuomonės
GGG vadovas Raimondas Monkevičius
Butelio kaklelio klausimas yra pagrindinis, sprendžiant nuolatinės gamybos klausimą. Investicijos padėtų sumažinti savikainą, stabilizuotų veiklos planavimą, gautume didesnių galimybių skaidyti verslo riziką.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Liudas Jurkonis
Galbūt įsigyti visą gamyklos gaminamą arsenalą galima iš Vokietijos ar Prancūzijos. Kitaip sakant, reikia atsakyti į esminį klausimą – koks yra mūsų tikslas ir kokį vaidmenį suteikiame tokiai organizacijai? Tada reikia priimti sprendimą, kiek komerciškai ji turėtų būti valdoma.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis
Beveik visada privatus sektorius bus geresnis šeimininkas nei valstybė. Tuose sektoriuose, kur valstybei įsikišti nereikia, jei nekalbame apie viešųjų paslaugų teikimą, motyvų ir priežasčių išlaikyti valstybės kontrolę yra gana mažai.
