Anksčiau iš lietuviškų šiaudų pagamintas biokuras šildydavo kaimynus lenkus. Tačiau dėl biokuro krizės Lenkijoje šiaudų granulių eksportuotojai pasuko į kitas rinkas. Šiaudai kaip biokuras Lietuvoje nepopuliarūs. Šilumos vartotojams įprasta pleškinti medieną. Energetikų skaičiavimais, privačiame namų ūkyje be naudos sudeginama iki milijono kietmetrių malkinės medienos. Dėl pasenusių ir neekonomiškų krosnių pinigai ir biokuro ištekliai iššvaistomi pro kaminus.
Naftą pakeistų šiaudai
Pagal pastarųjų penkerių metų vidurkį šalies laukuose kasmet susidaro daugiau kaip 3 mln. tonų šiaudų. Anot mokslininkų, apie 60 proc. jų reikėtų palikti dirvoje kaip organinę trąšą, o kitus galima būtų naudoti energijos reikmėms. Energetikų skaičiavimais, jei apie 40 proc. šiaudų virstų biokuru, būtų apie 1,2 mln. tonų biokuro, kuris prilygtų apie 440 tūkst. tonų naftos. Tačiau šis biokuro potencialas toli gražu neišnaudojamas, nors pastaraisiais metais šalyje gana sparčiai kuriasi šiaudų granulių ir briketų gamintojai. „Dabar veikia 25 šiaudų granulių fabrikai, dar keliolika gamintojų montuoja įrangą. Šiaudų granulių gamyba plėsis“, – įsitikinęs Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Remigijus Lapinskas.
Parama 70 linijų
Pasak Žemės ūkio ministerijos Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vedėjo pavaduotojo Juozo Žuko, pasibaigus 2007–2013 m. ES paramos laikotarpiui, bus paremtos investicijos į maždaug 70 šiaudų granuliavimo linijų. O paraiškų šiai paramai gauti buvo kur kas daugiau. „Kiekviena linija per metus gali pagaminti apie 4 tūkst. tonų šiaudų granulių. Atmetus visokias gamybos prastovas, galima tikėtis, kad bus panaudojama apie 200 tūkst. tonų šiaudų ir maždaug tiek pat pagaminama granulių“, – aiškino Žemės ūkio ministerijos atstovas.
Be ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių, kurios imasi alternatyvios veiklos ir presuoja šiaudus, šio biokuro gamyba susidomėjo ir verslininkai. Anot J.Žuko, maždaug pusė paramos lėšų šiaudų granuliavimo linijoms įrengti atiteks žemdirbiams, kita dalis – verslininkams, kurie kuriasi kaimo vietovėse.
Solidžias investicijas į šiaudų granulių gamybą planavo ir stambūs investuotojai. Pernai buvo skelbiama, kad Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje planuojama statyti šiaudų granulių gamyklą, kurios metinis pajėgumas būtų iki 480 tūkst. tonų. „Kol kas tai – tik projektas. Šiaudų tikrai pakaks – tegu tik stato“, – pastebėjo J.Žukas.
Stinga krosnių
Lietuvoje daugėja šiaudų granulių ir briketų gamintojų, tačiau šis biokuras ne itin domina vietos šilumos tiekėjus ir vartotojus. Energetikos specialistai tvirtina, kad jei gamtines dujas pastatams šildyti pakeistų šiaudai, apie milijardą litų liktų vidaus rinkoje. Tačiau kad taip atsitiktų, reikia investuoti į krosnis, kurios būtų pritaikytos šiaudų granulėms kūrenti. Jų į mediena kūrenamus katilus neįpilsi, nes deginant šiaudus vyksta aktyvi korozija ir susidaro daugiau pelenų bei šlako.
Lietuvoje gaminami katilai, skirti šiaudams ir jų granulėms deginti, bet jie ne itin populiarūs. „Kol kas mūsų šilumos tiekėjams yra vienintelis biokuras – mediena. Todėl daugiausia įrenginėjama medžio skiedromis ar granulėmis kūrenamų krosnių. O šiaudams ir energetiniams augalams mūsų rinkoje dar neatėjo metas“, – samprotavo Lietuvos biomasės gamintojų ir vartotojų asociacijos prezidentas Andrius Audrius Blaževičius.
Energetikai pripažįsta, kad šiaudų deginimo technologijos yra brangesnės. Be to, daugiau sąnaudų reikia ir šiaudams paruošti: surinkti, presuoti, sandėliuoti. „Ūkininkų laukuose po javapjūtės paliktus šiaudus reikia surinkti, specialia technika supresuoti, žaliavą sandėliuoti ir apsaugoti nuo drėgmės“, – sakė šiaudų granulių ir briketų gamintojus bei presuotų šiaudų ruošėjus vienijančios asociacijos prezidentas. Šiaudų granulių ir briketų gamintojai, kurie patys neaugina javų, žemdirbiams už šiaudų toną dabar moka 100–130 Lt (be PVM). Prieš porą metų jie šiaudus pirko maždaug perpus pigiau.
Pila į konteinerius
Kol vietos rinkoje šiaudų granulės nepaklausios, jos eksportuojamos. Bene daugiausia lietuviškų šiaudų granulių sukūrendavo kaimynai lenkai. Tačiau šiemet šios šalies rinka eksportuotojams tapo nepatraukli. „Lenkijoje atpigo vadinami žalieji sertifikatai, kurie veikia kaip rinkos priemonė, siekiant paskatinti energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių. Todėl naudoti biomasę energijos gamybai tapo nuostolinga. Lenkams parankiau kūrenti anglį, nors anksčiau savo katilinėse jie galėjo naudoti ir šiaudų granules bei kitą biokurą. Manau, kad tai – tik laikini nesklandumai. Ši rinka turėtų atsikurti, nes dėl to problemų turi ir lenkų biokuro gamintojai. Jų kur kas daugiau nei Lietuvoje“, – aiškino R.Lapinskas.
Kritus šiaudų granulių paklausai Lenkijoje, lietuviškas granules imta eksportuoti kitais keliais. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse šiaudų granulės kaip kraikas naudojamos fermose. Jomis kreikiami paukštynai, arklidės. „Susijaukus rinkai Lenkijoje, teko persiorientuoti ir gaminti granules kraikui. Parduodant gyvulininkystės reikmėms kaina patrauklesnė, tačiau granulių gamybai keliami didesni reikalavimai“, – sakė A.A.Blaževičius.
Žaliosios energijos išteklius efektyviai panaudojantys švedai lietuviškas granules pila į atliekų konteinerius, į kuriuos gyventojai sumeta biologiškai skaidžias atliekas. „Ant konteinerio dugno paskleistos granulės sugeria skysčius“, – paaiškino Žemės ūkio ministerijos atstovas J.Žukas.
A.A.Blaževičius teigė, kad šiaudai gali būti dar plačiau panaudojami: namų statybai, plokščių gamybai ir kt. Iš šiaudų gali būti gaminami ir degalai. Tiesa, pastarųjų gamyba brangi, tačiau technologijos nuolat tobulinamos.
Šiaudų reikia dirvai
Energetikai siūlo daugiau šiaudų naudoti biokurui. Tačiau žemdirbių bendruomenėje pasigirsta svarstymų, ar nebus nualintas dirvožemis, jei šiaudai bus išgabenami iš laukų. Šiaudai – vertinga organinė trąša, todėl mokslininkai pataria visų jų nenaudoti biokurui. Šiaudai praturtina dirvą azotu, fosforu, kaliu, magniu, kalciu. O nuo organinės medžiagos kiekio priklauso dirvožemio struktūra ir kokybė, vadinasi, ir auginamos žemės ūkio produkcijos derlius. Jei šiaudai neįterpiami į dirvožemį, reikėtų daugiau tręšti pasėlius. Beje, tręšiant mineralinėmis trąšomis, mažėja humuso kiekis.
Šiaudų granuliavimo liniją įsirengusios Pakruojo rajono Lygumų žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Ivanauskas sakė, kad iš ūkio dirbamų laukų surenka trečdalį ar daugiau šiaudų (daugiau kaip 2 tūkst. tonų), o kitus įterpia į dirvą. „Nemanau, kad dėl to nualinsime dirvą. Per daug šiaudų – taip pat negerai. Biokurui paėmus jų apie trečdalį, jokio nuostolio dirvožemiui nebus“, – teigė apie 4 000 ha javų auginančios bendrovės vadovas.
Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkų skaičiavimais, iš lauko išvežus vieną toną šiaudų, papildomos sąnaudos bus 60–80 Lt. Tačiau pastebėta, kad įterpus šiaudų į dirvą, kitais metais jos derlingumas būna mažesnis, nes lėtai pūvant šiaudams dirvoje sumažėja augalams prieinamo azoto.
Mokslininkai pabrėžia, kad šiaudų nauda dirvai priklauso ir nuo to, kaip jie įterpiami. Šiaudus reikia susmulkinti, tolygiai paskleisti dirvos paviršiuje, o vėliau – įterpti į dirvą. Taigi, kad ir kokie vertingi dirvai būtų šiaudai, per daug jų palikti laukuose negalima.
Šiluma išeina pro kaminus
Anot R.Lapinsko, dėl šiaudų energinio potencialo panaudojimo vietos rinkoje turėtų pasistengti ir valdžia. Kad šiaudais būtų šildomi Lietuvos gyventojų namai, biurai, visuomeniniai pastatai, reikėtų subsidijuoti centralizuotai tiekiamos šilumos sektorių. „Dabar šilumos tiekimo įmonės orientuojasi į pigiausią biokurą – medžio skiedras. Tačiau nederėtų pamiršti kito energijos ištekliaus – šiaudų“, – sakė „Litbiomos“ prezidentas. Jo manymu, pravartu būtų ir privačių namų savininkus paskatinti įsigyti modernius biokuro katilus, kuriuose galima būtų deginti ne tik medieną, bet ir šiaudus, kitą biokurą.
„Lietuvoje yra apie 400 000 privačių namų, kurių dauguma šildoma malkomis. Daug yra pasenusių ir neekonomiškų krosnių. Todėl, mūsų asociacijos skaičiavimais, šis privatus sektorius be naudos sudegina iki milijono kietmetrių malkinės medienos“, – atkreipė dėmesį R.Lapinskas. Jis pabrėžė, kad iš dalies šiaudai galėtų būti panaudojami ir kogeneracinėse jėgainėse.
Pagal Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos parengtus vertinimus 2020–2025 m. net 75 proc. šilumos centralizuoto tiekimo sektoriuje bus pagaminama iš vietos išteklių. O namų ūkiai šildymui naudos net 90 proc. vietos išteklių. Energetikai prognozuoja, kad 2020–2025 m. vietinio kuro poreikis bus apie 1,5 mln. tonų naftos ekvivalento. Manoma, kad šilumos ir elektros gamybai bus panaudota apie 635 tūkst. tonų šiaudų. 2011 m. Lietuvoje panaudoto vietos kuro kiekis atitiko mažiau kaip milijoną tonų naftos.
VL žurnalistė Vida Tavorienė
