„RateMyProfessors.com“ – tai erdvė studentams, kurioje šie vertina dėstytojus pagal nustatytus kriterijus: Helpfulness (ar dėstytojas paslaugus ir draugiškas?), Clarity (ar aiškiai išdėsto medžiagą, ar išmano tai, apie ką kalba?), Easiness (ar jo dėstomam dalykui reikia daug ruoštis?) ir... Hottness (komentarų nereikia). 1999 m. startavusi svetainė tapo didžiule duomenų baze, prie kurios pildymo prisidėjo daugiau nei 10 milijonų studentų, pateikusių nuomonę apie maždaug milijoną dėstytojų.
Vertinami dėstytojai iš JAV, Anglijos, Kanados, Škotijos ir Velso (iš viso – daugiau kaip 6000 mokyklų). Lietuvos tarp jų nėra ir nebus, nes „RateMyProfessors“ – didelė, bet uždara bendruomenė. Tačiau dėstytojų vertinimo idėja verta dėmesio. Galbūt reikėtų ją realizuoti Lietuvoje?
Tam poreikis tikrai yra. Dėstytojas paskaitos kokybei reiškia labai daug – dalykas gali būti ypač patrauklus, auditorija – žingeidi, tačiau jei dėstytojas perteikia medžiagą formaliai, ar tos medžiagos apskritai nėra paruošęs – daug šansų, kad laikas bus praleistas veltui.
Žinoma, dažniausiai dėstytojo nepasirinksi – Lietuvos universitetuose studijuojamų dalykų pasirinkimo laisvės labai mažai. Tačiau laisvieji dalykai vis dėlto egzistuoja ir jų pasirinkimo diena – šventė studentams. Skaitymo psichologija, žmogaus fiziologija, Japonijos filosofija, informaciniai karai... Nors imk ir rinkis visus, o ne leistinus vieną ar du. Tačiau šie pavadinimai – tik gražus įpakavimas. Jei viduje slepiasi prastas dėstytojas, naudos iš disciplinos bus mažai. Nesupraskit klaidingai – dėstytojų pavardės laisvųjų dalykų sąraše taip pat pateikiamos, tačiau jei tą pavardę matai pirmą kartą?..
Čia ir iškyla „RateMyProfessors“ analogo poreikis. Mes neturime sistemos, kurioje galėtume gauti informaciją apie dėstytojus. Geriausiu atveju galime ieškoti jų Google arba klausinėtis per draugus. Pirmuoju atveju galbūt rasime CV, galbūt informaciją apie mokslinius laipsnius. Tačiau ne tai yra svarbiausia – kartais į savo darbą rimtai žiūrintis ir su studentais kaip lygus su lygiais bendraujantis magistrantas yra didesnis autoritetas nei 90-uosiuose užsilikęs hab. dr. Draugai šiuo atveju atrodo geresnis šaltinis, tačiau aklai pasitikėti subjektyvia jų nuomone, ypač jei viską pasakoja vienas žmogus, taip pat rizikinga.
Dėstytojų reitingavimo sistemoje, jei ši susilauktų populiarumo tarp studentų, nuomonių būtų pakankamai. Ir prioritetas vertinant būtų skiriamas būtent dėstytojo „žmogiškumui“, žinoma, nepamirštant ir jo žinių. Tokia duomenų bazė būtų naudinga ne tik studentams, bet ir patiems dėstytojams – jie gautų atgalinį ryšį, matytų, ar dirba tinkamai, ar reikėtų pasitempti.
Grėsmių ši idėja taip pat turi – norintys „išsilieti“ studentai gali pradėti be pagrindo užgaulioti dėstytojus, ypač jei komentarai ir vertinimai būtų anonimiški (taip buvo nutikę ir originaliam „RateMyProfessors“). Tačiau kaip knygoje „Mano virtualieji aš“ juokavo jos autoriai, kodėl tuomet restoranai neturi staliukų, izuoliuotų narvais? Juk yra tikimybė, kad klientas, gavęs iš padavėjo peilį, juo pradės žaloti kitus restorano lankytojus.
Dėstytojams toks projektas gali pasirodyti šventvagiškas – negi žmones galima reitinguoti lyg filmus „IMDB.com“? Ir dar tai leisti daryti studentams – jaunuoliams, kuriems iki dėstytojų išsilavinimo dar toli toli? Tačiau jei į viską žvelgtume remdamiesi rinkos ekonomika, pamatytume, jog dėstytojai ir jų vedamos paskaitos – ne kas kita, kaip produktas, kurį studentai, mokėdami už studijas perka. O juk pirkėjas turi teisę gauti teisingą informaciją apie produktą, ar ne?
Tik svarbu suprasti, jog lietuviškojo „RateMyProfessors“ neinicijuos nei Švietimo ministerija, nei universiteto rektoratas, nei, tuo labiau, patys dėstytojai. Tokios iniciatyvos kyla iš žemiausio, bet gausiausio sluoksnio – šiuo atveju studentų. Tad jei programuotojui, už lango sningant ir termometrui rodant -23, kils idėja truputį pakeisti pasaulį, „RateMyProfessors“ adaptacija Lietuvai būtų tinkamas žingsnis.
Karolis Vyšniauskas
