Okupavę Lietuvą sovietai itin radikaliai sunaikino senąsias visuomenines organizacijas ir per prievartą sumezgė naujus kolektyvizmo saitus. Pionieriai, komjaunimas, profsąjungos, kūrybiniai susivienijimai- tai buvo masinis tinklas, kuris nuo laisvanoriškų asociacijų skyrėsi vienu lemtingu bruožu- individo laisvė čia labai nedaug lėmė.
Atgavus nepriklausomybę ir sovietiniai visuomeniniai tinklai buvo sutraukyti. Tad per keturias dešimtis metų du kartus radikaliai pasikeičia žmonių tarpusavio ryšiai. Štai kodėl laukinės privatizacijos varžybos ir visiškas abuojumas draugijiniam, pilietiniam, klubiniam gyvenimui yra lemtingas lietuviško po-sovietizmo reiškinys. Jis- ir viešoji dabartinės Lietuvos teisės tradicija - iki dabar yra slenkstis, kurio neperlipa pilietinės visuomenės savanorių būreliai. Jie vis dar primena partizanus unitarinės, etatistinės valstybės ir po-sovietinės biurokratijos džiunglėse.
Sovietmetyje įsiviešpatavusi lietuvių gyvensena įtakojo labai specialius teisinius santykius. Ilgus dešimtmečius sovietai pasauliui demonstravo „demokratiškiausią“ konstituciją, kurioje figūravo 6-sis straipsnis apie komunistų viešpatystę. Su tokia konstitucija buvo galima milijonus žmonių uždaryti gulage, deportuoti ir terorizuoti minias bei pamokslauti apie pasaulinį imperializmą. Visoje Sovietų Sąjungoje susiklostė požiūris į teisę išimtinai tik kaip į valdžios įrankį valdyti pavaldinius. Tokia teisė negalėjo tapti lietuviams savasties ir tapatumo dalimi, kokia ji buvo senojoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Okupacijos sąlygomis teisė tapo svarbiu okupacinės valdžios įrankiu pavergtam kraštui valdyti. Todėl jos normos išsiskyrė su lietuvių moraline vaizduote. Per keletą dešimtmečių tai įgijo itin radikalias formas: grobti valdišką turtą buvo neteisėta, tačiau visuomenės akyse anaiptol nesmerktina. Korupcija ir valdininkų paslaugų pirkimas neišvengiamai tapo tokio elgesio palydinčiuoju šešėliu.
Žinoma neteigsiu, kad korupcija yra po-sovietizmo ženklas. Tai būtų naivu. Tačiau neįžvalgu būtų teigti, kad tam tikra prasme lietuvių korupcinis elgesys yra nesusijęs su senaisiais įpročiais. Smulkmeniškas kasdienio gyvenimo administravimas, pradedant aplinkosauga ir paveldosauga ir baigiant sveikatos apsauga, nori nenori verčia galvoti, kad valdžios elgesys vis dar primena sovietmetį, o žmonių reakcija to nepaneigia. Smulkus kyšis atrodo lietuvį žemina mažiau, negu stovėjimas eilėse prie valdžios kabinetų durų, už kurių nuolat yra kartojama, kad galima tik tai, ką „vyriausybės nurodyta tvarka“ leidžia.
Toks susidvejinimas, kuris išryškėja oficialiai teigiant, kad galima viskas, ko įstatymas nedraudžia, o kasdien elgiantis priešingai, laikytinas didžiausiu po-sovietizmu.
Lietuviško po-sovietizmo aprašymas nusipelno plačių ir gilių aptarimų, akademinių ir intelektualinių ginčų, o taip pat storų knygų. Neabejotina, kad nėra ir negali būti vienareikšmių šios bylos išaiškinimų. Juk susiduriame su mentalinių pokyčių klausimu. O šių pokyčių ciklas yra labai ilgas. Kadaise Ralfas Dahrendorfas davė pokomunistinėms visuomenėms pusšimtį metų, kad pasikeitimas įvyktų. Tikėkimės, kad to ciklo ilgis bent kiek priklauso nuo sąmoningų pastangų save suprasti ir gebėti keistis.
