A. Varnelis jau buvo nužudęs keturis žmones Šakių, Jurbarko, Telšių ir Kelmės rajonuose, tačiau kol kas neatsirado nė vieno kriminalisto, kuris būtų susiejęs tas žmogžudystes. Nors jos buvo labai panašios.
Liko gyva
Ties Raudėnais sudaužęs žmogų ir pagrobęs jo mopedą A. Varnelis birbė vieškeliu, patenkintas, kad nereikia eiti pėsčiomis. Girtumas dar nebuvo išgaravęs, tad ir elgėsi atitinkamai – kiek pavažiavęs įstūmė mopedą į kažkieno garažą ir ramiausiai nuėjo miegoti į šalimais esančią daržinę.
Toliau viskas vyko įprastai. Iš ryto pamatė senutę, pribėgęs iš užpakalio trenkė gelžgaliu per galvą ir nuėjo plėšti. Rado 6000 talonų, maistą susidėjo į krepšį, bet tą krepšį kažkodėl pamiršo virtuvėje. Finalas šį kartą nebuvo toks tragiškas, kaip kitais atvejais. Šluotiškio kaimo gyventoja Emilija R., tuo metu einanti 69-uosius metus, liko gyva. Iš darbo grįžęs sūnus rado motiną, gulinčią ant lovos visą kruviną, ir kambaryje išvartytus daiktus. Medicinos pagalbą suspėta suteikti laiku. Tačiau tardymui senukė nieko negalėjo padėti – užpuoliko nemačiusi, smūgius gavo iš užpakalio...
Raseinių rajono Jorudiškės kaimo ribose esančios nuošalios sodybos šeimininkas Jonas Z., trumpam išėjęs iš namų, pasigedo radijo imtuvo „Vef“. Daugiau nieko nebuvo paimta. Vėliau daržinėje atrado išgulėtą guolį šiauduose.
Nužudęs gėrė šampaną
Gruodžio pradžioje kruvinojo Antano šmėkla jau pleveno virš Raseinių rajono. Janina Šauklienė, 68 metų moteriškė, gyveno Ariogalos apylinkės Knyvų kaime su savo 92 metų uošve. Abi bendrai tvarkė ūkį, laikė karvę, parduodavo pieną ir šiaip taip sukosi. Savo pinigus kiekviena laikė atskirai.
Iš žudiko parodymų: „...Atvykęs į Raseinių rajoną, susiradau negyvenamą sodybą. Ten gyvenau apie savaitę. Radau daug senų žurnalų, kuriuos skaitydavau. Į parduotuvę buvau nuėjęs tik porą kartų nusipirkti maisto. Pinigams baigiantis, ėmiau galvoti, kur prasimanyti maisto. Netoliese gyveno vienišas vyriškis ir aš nusprendžiau jį apiplėšti. Nežinojau tikrai, ar jis gyvena vienas. Jei namuose kas nors būtų buvęs, tai būčiau paprašęs vandens atsigerti. Bet nieko nebuvo, tai ištraukiau spyną ir įėjau. Maisto ten nebuvo, tai paėmiau tranzistorių „Vef“. Toliau ėjau šiaip sau, kur papuolė, nes vietovės nepažinojau. Pinigai jau buvo pasibaigę, tai ieškojau vienkiemio su senukais, kuriuos galėčiau užmušti. Ėjau miškais ir laukais, Raseinius aplenkiau iš tolo. Nakvojau daržinėse arba miške prie laužo. Pagaliau pamačiau vienkiemį, kurio kieme vaikščiojo senutė. Vėliau pažiūrėjęs pamačiau dar vieną senyvą moterį.
Tada jų nepuoliau, nes norėjau įsitikinti, kad daugiau ten niekas negyvena. Kai sutemo, jau buvau įsitikinęs, kad gyvena tik dvi senutės. Susiieškojau tokį medinį pagalį su metaliniu antgaliu ir laukiu: senutės turėjo eiti šerti gyvulių. Moteris atidarė tvarto duris ir įjungė šviesą. Aš iš užpakalio smogiau tuo strypu jai per galvą. Ta nugriuvo ir pagalvojau, kad jau negyva. Užgesinau tvarte šviesą ir nuėjau prie namo. Tada moteris tvarte pradėjo rėkti, tai man teko sugrįžti ir užtvoti dar porą smūgių. Tempdamas ją į tvartą girdėjau, kad dar kvėpuoja, bet nieko daugiau nedariau – vis tiek ji turėjo numirti. Uždariau tvarto duris ir užrėmiau basliu dėl visa ko. Prie namo gal 10 minučių laukiau, kol išeis antroji senutė.
Per langą pamačiau, kaip ji verda kiaulėms viralą. Kai sudaviau kelis smūgius, ir jau tada nukrito. Ją tempiau į sandėliuką, durų neuždariau, nes supratau, kad ji negyva. Susitvarkęs su senutėmis, ėmiau versti kambarį, ieškoti pinigų ir daiktų. Drabužių spintos apačioje ir spintelės stalčiuje radau 15 000 talonų. Dar radau du laikrodžius. Paskui nuėjau į tvartą patikrinti, ar tikrai negyva ta pirmoji. Ant jos piršto blizgėjo du vestuviniai žiedai. Aš juos nutraukiau nuo piršto. Pabaigęs išsiviriau kavos, kiaušinių su dešra ir suvalgiau. Dar išgėriau šampano ir nuėjęs į kambarį, atsiguliau į lovą parūkyti. Gal ketvirtą valandą ryto įsidėjau į maišelį maisto, o svirne radau dar tris rinkes dešros. Pėsčias nuėjau link Ariogalos, o po to į Kauno rajoną...“
Dingo lyg į vandenį
1992 metų gruodžio 5 dieną, apie 9 valandą, Raseinių rajono Ariogalos apylinkės Knyvų kaimo teritorijoje esančiame vienkiemyje, gyvenamojo namo sandėliuke, buvo rastas 92 metų Angelės Šauklienės lavonas, įsuktas į paklodę ir antklodę. Aiškiai matomos smurto žymės – muštinės žaizdos galvoje. Tvarte, kurio durys užremtos iš lauko pusės, rasta sunkiai sužalota 68 metų Janina Šauklienė. Tokį vaizdą išvydo pienovežio vairuotojas ir pieno surinkėja, kai atvyko į senučių sodybą atsiskaityti už pieną.
Gruodžio 9 dieną Janina Kauno akademinėse klinikose mirė.
Tą dieną daugelis Lietuvos laikraščių atspausdino Antano Varnelio nuotrauką. Žmogžudystes tirti pagaliau ėmėsi Vidaus Reikalų Ministerijos Kriminalinės valdybos Nužudymų skyriaus pareigūnai. Po kruopščios analizės, pėdsakų lyginimo buvo nustatytas įtariamasis ir kreiptąsi pagalbos į žmones. Tuo pačiu jie buvo perspėti saugotis po nuošalias sodybas slankiojančio neprognozuojamo maniako. Kad sugauti maniaką buvo sudarytos 9 operatyvinės grupės, kurios krėtė nuošalias sodybas, kitas įtartinas vietas, kuriose galėjo pasirodyti iš pažiūros visai normalus, švelnių veido bruožų 21 metų vaikinukas. Tačiau tas vaikinukas dingo lyg į vandenį. Dešimtys žmonių skambino į policiją sakydami, kad matė maniaką, tačiau patikrinus, paaiškėdavo, kad žmonės apsiriko. Šimtai pareigūnų dirbo veltui.
Pastabūs moksleiviai
Ilgai Antanas ėjo į Kauno rajono Muniškių kaimą – atsirado ten tik gruodžio 21 dieną.
Donatui Novikovui tuo metu tebuvo tik 12 metų, o jo broliukui Rolandui – 14. Abu jie gyveno Muniškėse. Ta gyvenvietė – tuoj už Sitkūnų, Kauno pusėje, matosi nuo autostrados.
Muniškėse Lietuvos senukų siaubas Antanas Varnelis pasirodė pirmadienio vakare. Pirmo sutiktojo paklausė, kur gauti degtinės. Šis ne tik padėjo nusipirkti puslitrį, bet ir atsivedė pas P. Gvildienę. Ant stalo stovint degtinės buteliui, atsirado vis daugiau sugėrovų. Nė vienas net neįtarė, su kuo geria. O Donatas su Rolandu, pamatę kieme svetimą vyrą, tuoj pat prisiminė jo nuotrauką matę rajono laikraštyje „Tėviškės žinios“ ir per „Panoramą“. Bet kad būtų tikriau, dar nubėgo į namus ir, pasiėmę laikraštį, sugrįžo prie Gvildienės namo.
Be jokių abejonių, prie stalo sėdėjo Antanas Varnelis, ieškomas visoje Lietuvoje senukų žudikas, įtariamas nužudęs net 7 žmones. Kai berniukai pasakė dėdei Robertui Girniui, kad pas Gvildienę sėdi A. Varnelis, šis, nieko nelaukęs, su kaimynu Arvydu Adomavičiumi nuskubėjo į visame kaime žinomą namą. Kaimiečiai be jokių vingrybių ir diplomatijos ištiesė A. Varneliui laikraštį su jo nuotrauka. „Čia ne aš. Mano pavardė Kavaliauskas“, – gynėsi A. Varnelis. Robertas Girnius iškratė kišenes. Rado piniginę, auksinę grandinėlę, peilį. Vienkiemiuose nužudytų senukų auksas trynėsi murzino vatinuko kišenėse šalia peilio.
Kol atskubėjo iškviesta policija, sugėrovai dar spėjo savo „geradariui“ ir kartą kitą ir į ausį užvožti. Atvykusiems policininkams – tuometiniam Kauno rajono kriminalinės policijos komisarui Juozui Leščiukaičiui ir jo pagalbininkams – beliko tik pasiimti nusikaltėlį. Šis jau per pirmąjį tardymą prisipažino, kur ir ką nužudė, iš ko ir kiek pinigų paėmė. Policija jo nesurado, nes paskutinėmis savaitėmis jis dienomis lindėdavo apleistose sodybose, o link Kauno sliūkino tik naktimis. Jo tikslas buvo pasiekti Vilnių, kur gyveno pažįstamas dar iš kalėjimo laikų.
Drąsiuosius ir pastabiuosius berniukus „Akistatos“ redakcija premijavo po 5000 talonų. Dovanas skyrė ir Vidaus reikalų ministras.
Pajuto mirties alsavimą
Antanas Varnelis gimė 1971 metais Telšių rajone Dadotkų kaime. Mokydamasis Nevarėnų vidurinėje mokykloje, buvo užsidaręs savyje, dažnai bėgdavo iš bendrabučio, nevengdavo paimti, kas blogai padėta. 1982 metais buvo apgyvendintas Viešvilės vaikų namuose. Čia jau ne tik vogė, bet ir mušė silpnesnius už save. Nesidomėjo niekuo, išskyrus judrius žaidimus. Dar tais pačiais metais buvo pervestas į Gelgaudiškio specialiąją internatinę mokyklą. Mokėsi labai silpnai.
Per pamokas sėdėdavo ramiai, bet mokytojo aiškinimų paprasčiausiai negirdėdavo, nes kūrė planus, ką iškrėsti per pertraukas. Nors kelioms minutėms paliktas be priežiūros, galėjo padaryti kokį nors smulkų nusikaltimą. Daug rūkė, išgerinėdavo. Eilinį kartą pabėgęs iš mokyklos, valkataudavo, vagiliaudavo. Niekada nekeldavo rankos prieš tą, kuris galėjo duoti jam atkirtį. Žmoguje vertino tik fizinę jėgą, o nuoširdumą laikė silpnybe. Dabar jau neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų mokykloje jis pažeidė drausmę bei nusikalto.
Baigęs mokyklą Antanas ėmė vogti žymiai daugiau, nors jam buvo parūpintas ir darbas, ir gyvenamoji vieta. Didžiausias jo talentas – įtikinamai meluoti, reikalui esant suvaidinti nuoširdų vaikiną, ligonį ar visų skriaudžiamą žmogų. Maždaug taip apibūdina savo buvusį mokinį pedagogai, kurie pažinojo Antaną. Po Gelgaudiškio jis bandė mokytis Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio mokykloje, tačiau mokslus veikiai metė, buvo įtrauktas į nepilnamečių įskaitą.
1987 metais A. Varnelis Šakių rajono teismo nuteistas 2 metams ir 3 mėnesiams laisvės atėmimo, atidedant nuosprendžio vykdymą už pinigų, 12 alaus butelių, vištos vagystę. 1988-aisiais teisiamas vėl – vagystė, atviroji vagystė, piktybinis chuliganizmas. Dabar jau teko važiuoti 4 metams į Pravieniškių bendrojo režimo PDK. Iš ten išleistas 1992 metų sausio 14 dieną. Keletą mėnesių gyveno pas žmogų, sutikusį jį priglausti, tačiau, laikui bėgant, su juo susipyko, tad buvo priverstas išeiti. Nuvyko pas brolį Praną, kuris taip pat gyveno ir dirbo pas šeimininkus. Per Antaną šeimininkai išvarė ir jo brolį.
Tardymas Antano Varnelio byloje tęsėsi vos ilgiau kaip metus. Žudikas prisipažino dėl visų padarytų nusikaltimų, išskyrus Laimos išžaginimą. Tai jis kategoriškai neigė. Per akistatą nukentėjusioji patvirtino savo parodymus.
Šioje sudėtingoje byloje dirbo ne vienas tardytojas. Beveik visi uždavė A. Varneliui tą patį klausimą: kam reikėjo nužudyti senukus apiplėšiant? Ar nebūtų užtekę juos tik surišti? Kaltinamasis į tai nieko negalėjo atsakyti. A. Varneliui buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė. Ji atlikta Utenoje. Išvada – įgimta silpnaprotystė, asmenybės psichopatizacija. Darydamas nusikaltimus galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.
1994 metų vasario 1 dieną Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujant teisėjui Vytautui Greičiui, baigė nagrinėti bylą. Antanas Varnelis pripažintas kaltas dėl šešių žmonių nužudymo, pasikėsinimų nužudyti, išprievartavimo, plėšimų, vagysčių. Valstybinis kaltintojas siūlė už šiuos nusikaltimus skirti įvairaus dydžio bausmes, kurias sudėjus skirtina mirties bausmė.
Teisiamojo kaltę paneigiančių įrodymų gynėjas Jonas Jasiulevičius nepateikė. Prašė teismo atsižvelgti į sunkią teisiamojo vaikystę bei nuoširdų kaltės prisipažinimą. Advokatas pasiūlė nuteisti jo ginamąjį įkalinimu iki gyvos galvos. Teisiamasis atsisakė pakartotinos psichiatrinės ekspertizės, kuri buvo pasiūlyta teismo. Jam suteikus paskutinį žodį, A. Varnelis buvo labai susijaudinęs, jam drebėjo rankos. Ko gero, pirmą kartą jis pajuto mirties alsavimą. Mirties, kurią pats nešė kitiems...
Nuosprendis – mirties bausmė sušaudant
Rugsėjo 18 dieną Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas atmetė Antano Varnelio malonės prašymą. Pagal įstatymus, po malonės prašymo atmetimo nuosprendis turi būti įvykdytas per 10 dienų. Rugsėjo 28 dieną Vilniaus kalėjime-izoliatoriuje 23 metų Antanas Varnelis buvo sušaudytas. Jo palaikai ir dabar ilsisi sostinės Karveliškių kapinių 110 sektoriuje, kur palaidoti ir kiti mirties bausme nuteisti žudikai.
Genadijus SKRIPKA
