Afrika jau paragavo juodos duonos, Japonijoje renčiami rąstiniai nameliai, o Argentina elektrą skaičiuoja lietuviškais skaitikliais.
Lietuvos pramonei atsiveria netradicinės rinkos Juodajame žemyne, Lotynų Amerikoje ar Tolimuosiuose Rytuose. Vieni verslininkai užsienio prekybos vaistais gydėsi per sunkmetį, kiti naujas eksporto kryptis atrado dar prieš dvi dešimtis metų. Biurokratija, svetimos kalbos barjeras, neformalus bendravimas – vos kelios subtilybės, su kuriomis susiduria lietuviškas verslas, ieškantis naujų nišų. Ekspertai tikina, kad vertinga ir naudinga atkreipti dėmesį į besivystančias šalis, kai euro zonoje siautėja krizė.
Biurokratija „per pažintis“
Elektros skaitiklių gamintoja „Elgama-Elektronika“ Pietų Amerikoje, Kolumbijoje, atsirado dar 1993-iaisiais, o prieš dešimtmetį išmanieji elektros skaitikliai buvo įtaisyti ir Venesueloje. Įmonės eksporto vadybininkas Tadas Kabašinskas sakė, kad tarptautiniu mastu nedidelė įmonė turi veržtis į netradicines rinkas, nes konkuruoti su šimtametėmis, keliasdešimt kartų didesnėmis įmonėmis Vakarų Europoje pernelyg sunku.
„Venesueloje apskritai sudėtinga ką nors prognozuoti. Šalis yra autoritarinė, verslo aplinka ten sunkėja kasdien. Vyksta nacionalizacija, verslas iš šalies traukiasi. Susidaro korupcinės ar įtakos sferos grupės. Jei į jas patenki, gali pavykti sukurti didelį verslą“, – apie verslo aplinkos specifiką pasakojo T. Kabašinskas.
Įmonės atstovas savaitraščiui sakė, kad kai kuriose žemyno šalyse maža interneto sklaida, vadovaujamasi rekomendacijomis ir asmeniniais ryšiais, todėl nelengva rasti partnerių. Vietos platintojai, linkę bendrauti neformaliai, dažnai prastai kalba angliškai, todėl komandoje būtina turėti ispaniškai mokančių žmonių.
„Yra vietinės normos, pagal kurias turi vykdyti produkto sertifikaciją. Argentinoje – dviejose įstaigose. Turi rasti platintoją, jis turi turėti importuotojo teises, o kaskart prieš ką nors įveždamas vėl turi gauti leidimą. Kriterijai, kuriais remiantis jis suteikiamas, nėra aiškūs. Aukščiausio lygio biurokratija“, – problemas vardijo T. Kabašinskas.
Anot jo, Lotynų Amerikoje verslui liberalios ir atviros yra Kolumbijos ir Čilės rinkos, ten lengviau rasti ir produkcijos platintojų. Venesuela, Ekvadoras ir Argentina politiškai orientuotos į socializmą. Įmonės atstovas skaičiavo, kad nuo tada, kai laimimas viešas konkursas, iki produkcijos eksporto gali praeiti ir treji metai.
„Ieškome tokių rinkų, kuriose dėl mentaliteto panašumo ar kitų dalykų galėtume turėti savo nišą. Ne visada konkuruoja pats produktas, kartais svarbesni yra ryšiai“, – sakė vadybininkas.
Rąstiniai nameliai japonams
Klijuotos medienos konstrukcijų gamintojos „Jūrės medis“ generalinis direktorius Donatas Veinšreideris savaitraščiui pasakojo, kaip produkcija pradėta tiekti į Tolimųjų Rytų šalis. Vos Lietuva įstojo į ES, lietuviškai medienai atsivėrė ir Japonijos rinka.
„Užpildėme paraiškas, dalyvavome konkursuose ir išvažiavome nieko nežinodami. Ten apie rinką sužinojome daugiau ir pamažu užsikabinome“, – sakė D. Veinšreideris.
„Pagrindinis barjeras, trukdantis parduoti didesnį kiekį produkcijos, yra sertifikatai. Pagrindinei produkcijai jų neturime, todėl ja neprekiaujame. Eksportuojame rąstinius namus, jiems sertifikatų nereikia“, – pasakojo jis.
Įžengiant į rinką sunku rasti partnerių. Mažesnės kompanijos neturi eksporto ir importo patirties arba jų atstovai nekalba angliškai.
„Yra mūsų veikla besidominčių bendrovių, bet bendrauti su didelėmis kompanijomis, turinčiomis tarptautinės prekybos patirties, sudėtinga, nes norinčių su jomis bendradarbiauti daug“, – apie konkurenciją kalbėjo D. Veinšreideris.
Juoda duona Afrikai
Prieš dešimtį metų Rokiškio bendrovė „Lašų duona“ nusitaikė tiesiai už Atlanto – į Kanadą. Ilgainiui eksporto krypčių daugėjo, o viena siunta pasiekė net Afriką. Bendrovės eksporto vadybininkas Šarūnas Prapuolenis savaitraščiui „Ekonomika.lt“ sakė, kad paklaustas, kur veža produkciją, lengviau atsako, kur jos neveža. Lietuviški kepiniai keliauja ir į Australiją, ir į Braziliją.
„Gavau užklausų iš kelių šalių. Tik nelabai išsivysčiusių – Gambijos, Kongo, Siera Leonės. Duona domisi ten dirbantys lietuviai. Suprantame, kad vietos gyventojai nevalgys duonos, bandelių, bet aprūpiname ten išvykusius žmones“, – sakė Š. Prapuolenis.
Afrikoje įmonė bendradarbiavo su lietuvių verslininkų šeima, tiekiančia maistą vietos viešbučiams, ambasadoms, kavinėms. Tiesioginis duonos kelias į Afriką nutrūko – apskaičiuota, kad dėl brangios logistikos, nepigiai atsieinančio kepinių laikymo ir šaldymo išlaidų geriau ją gabenti iš Londono.
Paklaustas, kodėl ryžtasi eksportuoti net pusę kepinių, įmonės generalinis direktorius Zenonas Akramavičius sakė, kad užsienio rinkose vyrauja palanki verslui aplinka. Anot jo, Lietuvos rinka yra monopolizuota, svetur gabenti gaminius pelningiau.
„Užsienio šalyse taikomi mažesni nei Lietuvoje reikalavimai. Sunku buvo įžengti į Brazilijos rinką, nes ši šalis ją labai gina. Pradėti bendradarbiauti su Kanada, JAV, Didžiąja Britanija nebuvo sudėtinga. Lietuvoje kyla triukšmas, institucijos šokdina gamybininkus, o ten viskas sprendžiama paprasčiau“, – vietinę ir užsienio rinką lygino Z. Akramavičius.
Gelbsti nuo šoko
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas savaitraščiui sakė, kad lietuviškos produkcijos skverbimasis į netradicines egzotiškas rinkas galėtų būti priemonė siekiant apsisaugoti nuo euro zonos problemų, darančių įtaką Lietuvos eksportui: 60 proc. produkcijos tiekiama ES šalims, o eksportas į besivystančias rinkas sudaro vos 1 proc.
„Jei Europa arba NVS patiria ekonominį šoką, jį junta ir Lietuvos gamintojai. Šiuo metu beisvystančių ir egzotinių rinkų dalis tokia maža, kad paklausos augimas ten nekompensuotų praradimų Europoje arba NVS, – aiškino analitikas. – Euro zonos ekonomika šiemet augs, bet tik iki 0,5 proc., Rusijos ekonomikos augimas siekia 4 proc., o Kinijos, Indijos ir Brazilijos gerokai viršija 5 proc. Šiuo metu įmonės turi puikią galimybę plėsti veiklą tose teritorijose, naudotis klestinčiu vartojimu ir didinti savo pajamas.“
A. Izgorodino teigimu, lietuviška produkcija užsienio rinkose konkurencinga dėl gamybos sąnaudų ir produkto kainos. Tačiau eksportą į besivystančias rinkas kiek apsunkina atstumas ir transporto išlaidos, lemiančios galutinę kainą.
„Azijos regione, Lotynų Amerikoje konkurencija yra gerokai didesnė. Galimybėmis bando pasinaudoti ir kitų valstybių įmonės, – komentavo A. Izgorodinas. – Kad galėtų efektyviai eksportuoti, įmonės turi padaryti daug namų darbų: atlikti kultūrinius, rinkos tyrimus, išsiaiškinti, kaip laikosi ekonomika, kokios prekės yra perspektyviausios.“
LPK analitikas A. Izgorodinas sakė, kad eksporto rodikliai ir toliau augs. Tiesa, dėl nepakankamų investicijų ir problemų euro zonoje stebuklų tikėtis nereikia – augimo tempas nebus spartus.
Gabija SABALIAUSKAITĖ
