Metai prasidėjo reikšmingai. Didžioji fejerverkų sėkmė buvo ta, kad minios grūstyje prie Arkikatedros niekas nežuvo. Neskaitant pinigų, kurių juk turime. Paskui prisiminėm Sausio 13-osios pergalę ir žuvusius už Lietuvą. O dar po trijų dienų Vilnius sublizgėjo kaip vandalų kultūros sostinė. Dabar parlamentas – Lietuvos širdis – stovi apdaužytas, apmėtytas, apspjaudytas. Sako, būrio chuliganų, kuriuos žiniasklaida vadina tauta. Rimti profsajungiečiai kartu su fašistais ir bolševikais jau buvo nuėję. Taip sako.
Tokia mat esame Europos kultūros sostinė, kuriai gal rūpi kartais bent spalvotai atrodyti. Arba nerūpi. Velniop ir Lietuvą, ir Europą, nenorim kasos aparatų mėsai.
Man vis dėlto ėmė rūpėti, kuo atsversime tą gerai užtaisytą sausio 16-osios vaizdelį. Juk ne vienerius metus rengėmės vertingai sutikti ir garbingai dėvėti Europos kultūros sostinės karūną. Tokia proga Lietuvai daugiau nepasitaikys. Ar tikrai rengėmės? Laikas praėjo, šlovingieji metai prasidėjo, ir štai sutikome. Perspektyvoje ne kultūra, o aiškinimasis, kieno višta kieno lysvę iškapstė, ir tolesni grasymai su visa lietuviška pagarba oponentui pasikėlus turgaus andaroką. Kas pavydėjo Vilniui kultūros sostinės ar griežė dantį prieš Lietuvą apskritai, dabar jau šypsosi visais dantimis.
Kas iš planų rodoma informacinei viešumai internete, panašu į gausesnį, paįvairintą konferencijų, koncertų, festivalių meniu. Renginiai, kaip ir būna, tik jų daugiau, tik brangesni. Kad vyksta Vilniuje, tai ir Vilniaus europinei šlovei. Užskaitysim savaime. Kas iš to visko liks kaip tvaresnė kultūros vertė – greičiausiai, nieko. Prisiminimas, kad tais metais būta daugiau išorinio šurmulio, daug pinigų išleista. Toks tada, 2009-aisiais, buvo kultūros supratimas. Beje, ar yra kokia skiriamoji specifika tarp programų Europos miestui – kultūros sostinei ir šalies vardo, tuo pačiu Lietuvos, tūkstantmečio garsinimui? Gal užskaitysim abipusiai, ir bus atlikta vienu ypu. Vis vien liks tik prisiminimas, kaip smagiai ėjo krizės metai. Laimei, Lietuvos tūkstantmečio gimnaziją Šalčininkuose pastatėm gerokai anksčiau.
Turim nuostabų miestą, kurį įkūrė, statė ir gynė mūsų protėviai. Ar pasirodom esą verti? Apibjaurojom jo panoramą tuščiais blizgalais, pristatėm ne kultūros, o prekybos šventovių, bet vis vien dar pakankamai gražus. Parengta unikali scena, kuriai apvaldyti būtų tikęs Eimuntas Nekrošius. Dar bene galėtume kelti Vilnių, kad šviestų Europoje savo ypatinga dvasia. Tam jau užpernai būtų reikėję minčių, koncepcijų, atskleidžiančių jo dvasią, bet mums aktualiau įsisavinti lėšas. Nuo šio taško pradėjom eiti pirmyn (tai yra, atgal) ir dabar ginčijamės, ardomės, kad tik lėšų nesumažintų. Labiau negu dėl to, kam jas išleisime.
Apytuštė piniginė renginiams mus baugina daugiau, negu apytuštės galvos. O laikas jau bemaž praėjo. Nei dabartinei akultūrinei miesto savivaldybei, nei buvusiai plepių Vyriausybei tai visai nerūpėjo, nebent Valdovų rūmų statybos žūtbūtinis priderinimas šių metų datai. Gal jais ir užkišim.
Naujoji Vyriausybė dar tik antras mėnuo dirba, brenda per paveldėtas finansų džiungles, o kultūros sostinės programos – kaip visada. Deja, to nesuversi ant buvusiųjų apsileidimo. Nei mūsų laiko, nei pinigų stoka svečių nedomins. Kažin ar išsigandusius ir pykčiu prieš kažkurią valdžią persiimančius žmones žavės pasiūlymai (viena jau konkrečiau paviešinta programa) eiti per Vilniaus restoranus ir prisivalgyti visų Europos šalių patiekalų. Bet ir jie pasidomės, kiek Lietuva į tai investavo. Kitur migla. Penkiolikai miglų nurėžti po 40% sąmatos – irgi ne išeitis. Liks 15 skylėtų miglų. Reikia vertybinio aiškumo, reikia, kad Vyriausybė imtų užduotį į savo rankas ir atsakingai atsirinktų keletą projektų, kurie dar gali būti raiškiai įgyvendinti. Kol jie neryškūs, leiskit bent pasvajoti.
Gal parodysim broliams europiečiams dainuojantį broliškąjį Baltijos kelią, kuris prieš 20 metų prasidėjęs Vilniuje išvertė Berlyno sieną? Gal užtrauksim liaudies dainų apie Vilnių skambią šventę? Juk Vilnių, o ne save norim išaukštinti.
Gal sukviesim ant Stalo kalno karalių Gediminą su jo Europos Sąjungos vizija, Lietuvos Statuto ir pirmosios konstitucijos Europoje autorius, mokytoją Gaoną, kam nors žinomus Simonavičių ir Mickevičių, Vilniuje mokslus ėjusius Daukantą ir Domeiką, gal Čiurlionį ir palaimintąjį Jurgį, abu Milašius? Tepasišneka, ir nušvis daugiau žvaigždžių, Vilniaus žvaigždynas.
Po Senamiestį dar pabėgiotų berniukai Jaša Heifecas, Romenas Gari (Romain Gary)... Kultūrinei Europai turime ką priminti.
Gerai, grįžkim į vietinę Europos paribio tikrovę ir suvokim, kad malantis ir trypčiojant mūsų laukia ne valdžios, bet Lietuvos prestižo katastrofa.
Burbulas pokštels ir paleis posovietinės pelkės kvapą. Šiam išsisklaidžius, dairysimės aplinkui. A, tai jau ir mūsų tūkstantmetis praėjo.
