@Edis būtent. viskas priklauso nuo žmonių. mano abu sūnūs jau po poros savaičių čiauškėjo apie draugus, pasakojo jų vardus, kartu lankė riedučių parką. kiek sudėtingiau buvo mokykloj, nes atvykome jau semestrui įpusėjus, o vyresnėlis priedo turėjo mokytis vadybos, kurios jokių pagrindų iš LT neatsivežė. ir nieko, baigė katalikišką mokyklą, kur patys anglai netikėjo kad papulsime. Lietuvoj vyresnis (14m) sūnus iš anglų k. nešdavo 4 ir 5, o ten jokių problemų nekilo, tik kartais anglai stebėdavosi kodėl jo akcentas amerikietiškas :) taip pat nebuvo problemų ir su mažuoju (11m.) tėvų susitikimuose su mokytojais pastarieji gyrė, kad vaikams pavyko taip greit integruotis į klasiokų byrį, kad sekasi mokytis. taigi, nereikia vienetinių atvejų imti kaip pavyzdžio. tikėtina, kad pačioje šeimoje atsirado papildomų rūpesčių, o dėl jų ir įtampos, kur vaikas tapo kaip ir nepastebimas arba jam liko mažiau laiko. nenuostabu, kad jis jautėsi vienišas, bet-pasikartosiu- tai nereiškia, kad tokia lemtis laukia kiekvienos emigravusios šeimos. sėkmės visiems :)