Vida Tavorienė VL žurnalistė
Ir centrinė valdžia, ir savivalda sutaria, kad daugiau lietuviškos produkcijos turėtų atsidurti ant mokinių, ligonių, kalinių, kareivių stalų, tačiau vietos gamintojams ir viešosioms įstaigoms taikomos skirtingos direktyvos ir keliami skirtingi tarptautiniai reikalavimai.
Užsivėrus Rusijos rinkai, ES šalyse pasipylė kampanijos, skatinančios vartoti daugiau vietos gamintojų produkcijos. Lietuvos žemdirbiai beldžiasi į valdžios duris prašydami, kad vykdant viešuosius pirkimus lietuviškai produkcijai būtų daugiau galimybių patekti į viešojo sektoriaus maitinimo įstaigas.
Mažiausios kainos grimasos
„Jau seniai prašome pakoreguoti viešųjų pirkimų taisykles, kad vietoje išauginta šviežia ir kokybiška produkcija keliautų į darželių, mokyklų, ligoninių, kareivių ir kitų viešųjų įstaigų valgyklas. Tačiau mūsų balsas į dangų neina“, – apgailestavo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius Jonas Sviderskis. Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis įsitikinęs, kad dabartinė viešųjų pirkimų sistema, atverianti kelius stambioms įmonėms, pražūtinga mažesniems vietos gamintojams. „Susidaro įspūdis, kad viešųjų pirkimų konkursai parankūs vis toms pačioms stambioms įmonėms. Kai pagrindinis kriterijus – mažiausia kaina, vaikams, ligoniams tiekiama pigesnė importinė produkcija. Įgrūdame vaikams nežinia kokio šviežumo lenkišką obuolį ir pasidedame pliusiuką. Taip remiame lenkų ar kitų šalių ūkininkus, o savus verčiame eiti į darbo biržas ar emigruoti“, – viešųjų pirkimų tvarką kritikavo ekologišką produkciją auginantis ūkininkas.
Užtvaros šviežiam maistui
Kėdainių rajone, Labūnavoje, gyvenantis Seimo narys Jonas Kondrotas prisiminė laikus, kai iš pieno gamybos ūkio tiesiai į netoliese esančią mokyklą buvo vežamas pienas. „Ištirtas ir patikrintas pienas be aplinkinių kelių ir užtvarų patekdavo į valgyklą. O dabar, kai turime paisyti europinių direktyvų, savo vaikų negalime maitinti šviežiu vietoje pagamintu maistu. Paprasti gyvenimo dalykai apipinami sudėtingais išvedžiojimais“, – rankomis skėsčiojo Seimo Kaimo reikalų komiteto narys. Vieno sodininkystės ūkio vadovas „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kaip buvo nustėręs, kai kartą išvydo, kokie obuoliai dalijami mokykloje. Profesionalas iškart pamatė, kad vaikai graužė pernykščio derliaus vaisius, greičiausiai lenkiškus. Mokyklos atstovų pasiteiravęs, kodėl nenori šviežių obuolių iš greta esančio sodininkystės ūkio, sodininkas išgirdo, kad maisto tiekimo konkursą laimėjo vienas tiekėjas. Ką jis veža, tą vaikai ir valgo.
Ekologiški produktai lieka už borto
Plataus spektro ekologiškus pieno produktus – nuo pasterizuoto pieno iki keletą dienų nokinto „Ryškėnų“ sūrelio – gaminančio ūkininkų kooperatyvo „Eko Žemaitija“ vadovai ne kartą domėjosi viešaisiais pirkimais, tačiau mažai šansų kooperatyvo gaminamai produkcijai pakliūti į mokyklų, darželių ar ligoninių valgyklas. „Bandėme dalyvauti programos „Pienas vaikams“ konkurse, bet procedūros gana sudėtingos. Įvykdyti sąlygas gali stambios įmonės, o mažiesiems dalyvavimas apribotas. Štai atsiskaitymo už produkciją reikėtų laukti apie pusmetį, tai sau leisti gali tik stambūs tiekėjai“, – sakė nuo 2012 m. ekologiškus produktus gaminančio kooperatyvo valdybos pirmininkas Andrius Norkūnas. Anot ūkininko, viešuosiuose pirkimuose svarbi maža kaina, todėl ekologiški produktai, kurių gamybos savikaina didesnė, lieka už borto, nebent sutinkama parduoti už savikainą. Į kooperatyvą „Eko Žemaitija“ susivieniję ūkininkai kas dieną pagamina apie 10–12 tonų žaliavos. Iki 1 tonos jie galėtų perdirbti ir gaminti pieno produktus, bet neišnaudoja nė pusės šių galimybių. „Perdirbame nedaug – apie 400 litrų per dieną. Gaminame įvairius produktus, juos parduodame ir vietoje, ir Vilniuje bei kituose miestuose. Turime pastovių pirkėjų, tačiau platesnis ratas vartotojų dar neįvertina ekologiškų produktų naudos. Žmonės vaikosi pigumo ir nepagalvoja, kiek praranda, vartodami nekokybišką maistą. Pigiau perka tepųjį riebalų mišinį ir mano, kad valgo sviestą“, – kalbėjo ūkininkas.
Nukelia kepures prieš stambiuosius
S.Daniuliui apmaudu, kad nei centrinei valdžiai, nei savivaldai iš tikrųjų nerūpi mažesni vietos gamintojai ir vaikų sveikata. Anot jo, savivaldybės sukuria tokias sąlygas, kad į mokyklas, kitas viešąsias įstaigas produktus gali tiekti tik stambios įmonės, kurios gali pristatyti visus reikiamus produktus: vaisius, daržoves, mėsą, pieną, duonos gaminius ir kt. O pagalba vietos gamintojams – tik skambūs šūkiai, kaip ir rūpinimasis vaikų sveikata. „Stambiesiems atlapoja duris, o paskui verkšlena, kad nesurenka mokesčių, kad tuštėja kaimai ir miesteliai. Jei remiame lenkų, vokiečių gamintojus ir stambias įmones iš Vilniaus, Kauno ar kito didmiesčio, aišku, kad mūsų provincija tuštės. Sako, kad patogiau pirkti iš vieno tiekėjo. Galbūt. Tada dėl patogumo į ištuštėjusias kaimo mokyklas vežkime lenkų vaikus mokyti“, – nusivylimo neslėpė ūkininkas. Jis ragino merus ne dejuoti dėl tuštėjančių biudžetų, o imtis iniciatyvos, kad būtų sudarytos sąlygos gyvuoti šeimos ūkiams, smulkiems gamintojams: „Atgytų nedidelės kepyklos, mėsos ir pieno cechai, atsirastų nedideli logistikos centriukai. Mokiniai galėtų lankytis ūkiuose, gamybos įmonėse, matytų, kaip vietoje gaminama, ir žinotų, ką jie vartoja. Dabar visi kepures nukelia prieš stambų verslą.“
Savivalda įsprausta į rėmus
Savivaldybių vadovai ginasi, kad savivalda neturi tiek galių ir yra įsprausta į rėmus. Telšių rajono savivaldybės meras Vytautas Kleiva tikino, kad jis visomis išgalėmis norėtų palaikyti vietos gamintojus, bet vykdant viešuosius pirkimus būtina nepažeisti konkurencinių sąlygų. „Idėja labai gera. Esu už tai, kad ir vietiniai burokėliai, ir morkos, ir obuoliai, ir kita produkcija būtų tiekiama į viešąjį sektorių. Bet privalu paisyti ir vietos įstatymų, ir tarptautinių įsipareigojimų. Savivalda nieko negali padaryti, mus prižiūri Viešųjų pirkimų tarnyba, atidžiai stebi visus pirkimus, bet kokį smulkų pateikimą turime derinti su šia tarnyba“, – aiškino jis.
Negali diskriminuoti
Parlamentaras J.Kondrotas pastebėjo, kad pernai kovą Seimo Kaimo reikalų ir Sveikatos reikalų komitetai diskutavo dėl galimybių lietuviškai produkcijai patekti į mokyklas, darželius ir kitas ugdymo įstaigas. Vyriausybei buvo pasiūlyta patobulinti viešųjų pirkimų tvarką, kad viešuosiuose pirkimuose vyrautų ne mažiausios kainos, o protingas kainos ir kokybės kriterijus. Ūkio ministerija (ŪM) informavo, kad dabar rengiami 2014 m. vasarį priimtas ES viešųjų pirkimų direktyvas įgyvendinantys teisės aktų projektai. Pasak ŪM Ūkio plėtros departamento direktoriaus Osvaldo Šmito, ketinama nustatyti pareigą perkančiajai organizacijai kiekvieno tarptautinės vertės pirkimo atveju svarstyti galimybes skaidyti pirkimo objektą į atskiras dalis. Taip būtų sudarytos geresnės sąlygos mažoms ir vidutinėms įmonėms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Be to, planuojama įtvirtinti įpareigojimą perkančiosioms organizacijoms dažniau pasiūlymus vertinti, atsižvelgiant į kainos ir kokybės santykį. Taigi, galima būtų tikėtis, kad vykdant viešuosius pirkimus bus įsigyjama kokybiškesnės, tikėtina, ir lietuviškos, produkcijos. O.Šmitas pabrėžė, kad Lietuvos viešųjų pirkimų įstatymas įgyvendina ES viešųjų pirkimų direktyvas, pagal kurias reikia laikytis tiekėjų nediskriminavimo principo. Todėl prievolė pirmenybę teikti lietuviškai produkcijai būtų laikoma tiekėjų diskriminavimu nacionaliniu pagrindu. Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai, kuriais nuo 100 tūkst. Lt iki 200 tūkst. Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – iki 58 tūkst. eurų) padidinta mažos vertės prekių ir paslaugų pirkimų vertės riba. Atlikdama tokius pirkimus, perkančioji organizacija paprastai prekes, paslaugas ar darbus įsigyja iš tame pačiame regione esančių tiekėjų, kurie, tikėtina, siūlo vietinę produkciją.
Komentarai
Ieškoma alternatyvų Saulius Cironka, žemės ūkio viceministras Žemdirbių siūlymus, kad lietuviška produkcija turėtų pirmenybę viešuosiuose pirkimuose, išsakėme Viešųjų pirkimų tarnybai. Bet tam yra kliūčių. Tai – ir pigiausios kainos kriterijus, ir tarptautiniai įsipareigojimai. Reikia ieškoti alternatyvų, kad nepažeistume Pasaulio prekybos organizacijos reikalavimų. Galime argumentuoti, kad vietoje išaugintas ir pagamintas maistas labiau tinkamas gyventojams, apibrėžti atstumus, iš kur gali būti tiekiama produkcija. Bet jei, tarkime, nustatytume 100 km atstumą, tai Lietuvos viduryje esantiems gamintojams jis tiks, o biržiečiams ar marijampoliečiams – ne visai. Taigi, nėra paprasta rasti mums parankius sprendimus ir nepažeisti tarptautinių reikalavimų. Apskritai reikia skatinti gyventojus daugiau vartoti vietinės produkcijos ir palaikyti savus gamintojus. Skatina žodžiais, o ne veiksmais Kazys Starkevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Mes gaminame beveik visus pagrindinius maisto produktus, tad ir apsirūpinti galime patys. Aišku, viešuosiuose pirkimuose gali dalyvauti ir ES tiekėjai, tačiau mūsų verslininkai turi privalumų dėl atstumo, logistikos, vadinasi, gali palankesnėmis sąlygomis pasiūlyti savo prekę. Bet viskas priklauso nuo to, kaip valdininkai sudėlioja akcentus, kokia Vyriausybės politika. Dabar lietuviška prekė skatinama ir giriama žodžiais, o ne veiksmais. Štai nepasiturintiesiems dalyti skirtų maisto produktų konkursą laimėjo vienas stambus tiekėjas – „Sanitex“. Kiek ten bus mūsų ūkininkų produkcijos? Kiek nacionalinio intereso? Dabar mums ypač reikia atsigręžti į vietos rinką.
Gali rinktis kokybę
Vytautė Šmaižytė, Viešųjų pirkimų tarnybos atstovė spaudai
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad perkančioji organizacija negali pirkimo dokumentuose nustatyti, kad „perku prekę, pagamintą Lietuvoje ar pan.“. Apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodyta konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos. Išanalizavusi ir įvertinusi problemas, kurių patiria Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojai, tarnyba primena, kad ne kartą perkančiąsias organizacijas ragino dažniau viešuosiuose pirkimuose taikyti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijų. Šiuo raginimu siekiama paskatinti, kad viešuosiuose pirkimuose būtų labiau orientuojamasi į kokybę. Siekiant užtikrinti maisto kokybę, tiekėjų konkurenciją ir skatinti smulkiojo bei vidutinio verslo dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose, maisto produktų pirkimai galėtų būti atliekami įvykdant ne vieną pirkimą, o skaidant juos į kelis pirkimus ar pirkimo dalis ir sudarant mažesnės apimties pirkimo sutartis (pavyzdžiui, sutartis su tam tikrais tiekėjais dėl mėsos produktų, pieno produktų ir pan.). Tarnyba, siekdama padėti perkančiosioms organizacijoms paprasčiau atlikti pirkimus, yra paskelbusi gerąją praktiką „Dėl pirkimo objekto skaidymo ir numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos taikymo skaičiuojant prekių vertes“, kurioje konsultuojama, kaip skaičiuoti numatomo pirkimo vertes, kaip nepažeidžiant teisės aktų nuostatų skaidyti pirkimus, pateikta konkrečių praktinių pavyzdžių (Geroji praktika / Viešųjų pirkimų tarnyba pataria).
