Maistas ir kiti pirkiniai skolon – tokią paslaugą teikia ne viena mažesnė miesto krautuvėlė. Ši tendencija ypač ryški provincijoje, kur gyvenančių lietuvių dažniausias uždarbis – pašalpos arba išmokos už parduotą pieną, pasėlius. „O kaip kitaip kaimo žmogui išgyventi?“ – retoriškai klausė viena savaitraščio „Ekonomika.lt“ žurnalistų kalbinama moteris, gyvenanti miestelyje.
Ramunė (vardas redakcijai žinomas – aut. past.) teigė ne kartą mačiusi vietos parduotuvėje į skolą perkančius miestelio gyventojus. „Jie perka duonos, dešros, pieno, miltų, – pasakojo ji. – Žmonėms juk reikia valgyti, o ką daryti, kai tenka gyventi tik iš pašalpos, gaunamos už vaikus? Jeigu ne pardavėjos, kartais sutinkančios palaukti pinigų už produktus, kaimo žmogui būtų sunku išgyventi.“
Maistui neužtenka
Vienoje Širvintų rajono parduotuvėje dirbanti pardavėja Dalia pasakojo, kad dažniau nei maistas skolon prašoma alkoholio ir cigarečių. „Aišku, yra ir prašančių maisto. Beje, jų kur kas daugiau nei anksčiau“, – sakė ji. Dalia atskleidė, kad maisto produktų į skolą dažniausiai ateina prašyti moterys.
„Kaime žmogui dabar daug sunkiau. Ne vienas čia gyvena tik iš pensijos ar gaunamų pašalpų, – situaciją nušvietė Dalia. – Žmonės pirmiausia stengiasi sumokėti mokesčius. Tada pinigų nebeužtenka kitiems dalykams.“
Prašo jaunesni
Paklausta, ką aiškina besiskolinantieji, Dalia gūžtelėjo pečiais. „Tie, kurie prašo alkoholio, net nesistengia teisintis, – pasakojo pardavėja. – Jie tiesiog nori išgerti ir dėl to jiems nė kiek negėda. Pamėgini tokį pagėdinti, o jam visiškai tas pats.“
Tačiau neretai moteris girdi pasiteisinimų, esą išgyventi su turimomis pajamomis dabar labai sunku. „Matau, kaip nepatogiai jaučiasi prašantieji maisto skolon, – užjautė Dalia. – Žmonės teisinasi, žada, kad grąžins skolą vos gavę pinigų. Jie vis kartoja, kad išlaidos viršija pajamas.“
Paprašyta apibūdinti perkančiuosius skolon Dalia tikino, kad dažniausiai pinigų pritrūksta jaunos, vaikų turinčios šeimos. O net menkas pensijas gaunantys pensininkai sugeba išsiversti su tuo, ką turi.
Skolos nedidelės
Anot pardavėjos, jeigu ji sutiktų į skolą pirkinių duoti visiems prašantiesiems, sumos galėtų siekti tūkstančius litų. Tačiau dažniausiai skolos siekia iki poros šimtų litų.
„Žmogus, jei ima maisto skolon, apskaičiuoja, kad jo užtektų savaitei. Vieną kartą suma gali pasiekti ir 50 litų, ypač įvertinant šiandienines maisto kainas“, – aiškino Dalia. Ji neslėpė, kad kartais tas pats žmogus į skolą duoti maisto produktų prašo ir kelis kartus per mėnesį, tada skola gerokai išauga.
Gražina visi
Luktelėti pinigų iš pirkėjų Dalia nebijo, nes skolas grąžina visi. „Dauguma skolą atiduoda iš karto, kai tik gauna pinigų“, – šypsojosi miestelio pardavėja. Anot jos, žmonės čia sąžiningi.
Paklausta, ar nė karto neteko dengti patirtų nuostolių pačiai, ji prisiminė atvejį, nutikusį prieš kelerius metus. „Bet dabar nė vienas nelieka skolingas“, – tvirtino ji.
Tačiau išlipti iš skolų liūno ne taip paprasta. Dažniausiai atidavus skolas netrukus vėl tenka keliauti į parduotuvę ir prašyti luktelėti pinigų už pirkinius. „Grąžinus skolą jiems lieka kažkiek pinigų, tačiau jų nebeužtenka iki kitos pašalpos ar algos“, – konstatavo pardavėja.
Skolina tik patikimiems
Vis dėlto neturėdami pinigų ne visi prašantieji gaus produktų. „Į skolą duosiu visada tik tam, kurį pažįstu ir kuriuo pasitikiu bei žinau, kad žmogus tikrai sugebės ir turės iš ko grąžinti, – pabrėžė Dalia. – Juk prašančių yra visokių – ir bedarbių, ir neturinčių pajamų. Tokiems atsakau neigiamai.“
Paklausta, ar galėtų pati sumokėti už žmogaus pirkinį, ji kiek patylėjusi atsakė, kad padėtų tik matydama, jog tikrai reikia padėti. „Jeigu matau, kad žmogui tikrai reikia to daikto, kurio prašo, aš padėsiu jam, – kalbėjo pardavėja. – Bet visiems nerimtiems prašymams durys uždarytos.“
Tik už savo pinigus
Pirkiniai į skolą fiksuojami tik pačių pardavėjų užrašų knygelėse, ant popieriaus lapelių, o grąžinus skolą žmogus išbraukiamas iš skolininkų sąrašo. Taip daroma todėl, kad parduotuvės vadovams sužinojus apie esamą būklę pardavėja būtų baudžiama.
Tai patvirtino ir savaitraščio „Ekonomika.lt“ kalbinama Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvo valdybos pirmininkė Angelė Andrikonienė. „Apie pirkimus skolon teko girdėti, tačiau pas mus rajone tokių dalykų nėra. Bent aš, kaip įmonės vadovė, apie tai nežinau“, – sakė ji.
A. Andrikonienė tvirtino, kad kas kartą susirinkimuose su Ukmergės rajono parduotuvių darbuotojais ji primena, jog skolinti šie gali tik tiek, kiek patys turi pinigų. „Visi kiti pinigai yra įmonės ir jais disponuoti gali tik įmonė, – tvirtino ji. – Be to, juk yra ir kasos aparatas, yra apskaita.“
Pasak A. Andrikonienės, panorusi duoti maisto produktų skolon pardavėja turėtų juos nupirkti iš savų pinigų. „Pardavėjai turi žinoti: jeigu ryžtasi skolinti, turės atsakyti savais pinigais“, – pabrėžė Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvo valdybos pirmininkė.
Pardavėjas baudžia
Prekyba skolon būtų darbo drausmės pažeidimas, todėl atlikus auditą ir aptikus trūkumų atsakomybė kristų ant pardavėjų pečių. „Darbuotojui tektų trūkumą dengti savomis lėšomis, – aiškino A. Andrikonienė. – Auditas atliekamas kas metus, tačiau būna ir netikėtų patikrinimų, todėl pardavėjai neturėtų jaustis ramūs.“
Ji pasakojo, kad nepaisant visko, tikrinant parduotuves tenka aptikti ir trūkumų. „Sumos būna įvairios. Nutinka taip, kad teismas priteisia ir kelis tūkstančius“, – atskleidė A. Andriukonienė, tačiau džiaugėsi, kad vis dėlto tokie dalykai nėra dažni.
