Gimė jis 1935 m. Kaišiadorių r., prie Darsūniškio miestelio, gimtajame Astragų vienkiemyje, ūkininkų šeimoje. Turėjo dar brolį ir seserį. Tėvas buvo politinis kalinys, 1949 m. jį teisė karinis tribunolas. Nuteisė 35 metams ir išvežė į Karagandos Spasko lagerį. Ten buvo 12 tūkst. politinių kalinių. Lageryje tapo II gr. invalidu. 1951 m. spalio 2 d. penkiolikos metų J.V.Koklevičių ištrėmė su mama ir sesute. Tremtyje praleido 30 m., nuo 1951 m. spalio 2 d. iki 1981 m. sausio 31 d., ir buvo paleistas be teisės gyventi Lietuvoje.
Tremtyje J.V.Koklevičius parašė prašymą, kad leistų jo tėvą invalidą paimti pas save į tremtį ir kad ten jį išlaikys savo lėšomis. Taip tėvas grįžo į šeimą tremtyje Srednij Vasuigano kaime Tomsko srityje. 1957 m. su tėvu pasistatė namelį, jame visa šeima ir gyveno.
Iš pradžių darbas berniukui pagal amžių buvo sunkus, kirto taigoje medžius. Vėliau J.V.Koklevičius dirbo naftos ir dujų paieškų geologinės ekspedicijos sandėlio sprogstamųjų medžiagų sargu. Ištikus infarktui, tapo II gr. invalidu. O duonos kąsniui vis tiek reikėjo užsidirbti, gavo siuvėjo darbą vaikų namuose. Vėliau dirbo Kolpaševo oro uosto dyzelinės elektrinės mašinistu. Vargas visokio amato išmokė.
O kai dar dirbo sargu, 1965 m. jį užpuolė rudoji meška. J.V.Koklevičius, šmaikštaus žodžio, humoro nestokojantis žmogus, prisimena viską taip aiškiai, kad, rodos, tik ką baigė kovą su lokiu: „...Tai buvo rugsėjo 2–osios rytas. Po pamainos parėjau namo ir nutariau eiti bruknių pasirinkti. Mane kvietė girininkas medžiotojas vykti brukniauti, bet lyg tyčia po pažastimi dvi votys atsirado. Todėl nutariau toli neiti – už 5 km brukniauti vienas.
Girininkas Grigorijus Kružajevas man sakė, kad jo kaime meška sudraskė du medžiotojus pačioje jų jaunystėje. 15 ir 20 metų. Jis pamokė, kaip išsigelbėti nuo meškos, kai rankoje tik peilis: reikia viena ranka jos liežuvį sugriebti, kad negalėtų kąsti, o kita išsitraukti peilį.
Peilį turėjau aštrų. Pats padariau. Jis kaip durklas, aštrus kaip skustuvas, 20 cm ilgio, iki atramos išgaląstas, kad traukiamas per žvėrį pjautų kailį ir mėsą.
Valtele paplaukęs 2 km, išlipu į krantą ir pėsčias – į mišką. Tik štai 4 juodi tetervinai pakyla ir už 50 m nuo manęs į medį nusileidžia. Aš vieną nušaunu. Bet nutariu, kad vieno mažoka.
Kai paėjau kelis žingsnius, šunelis suurzgė. Dirst į jo pusę. Už 10 m nuo manęs stambus, apie 2 m rudas lokys. Meška staiga ima šuoliuoti. Kai iki manęs liko paskutinis šuolis – 3 m, paleidau šūvį į krūtinę. Meška letenomis sugriebė šautuvą ir metė į viršų. Iltimis sugriebė mane ir po savimi parbloškė. O man visu kūnu nuvilnija šiurpuliukai.
Taigi pirmas smūgis – dvi iltys per šimtasiūlę į kairį petį. Prakirto raumenį. Darau, ką patarė medžiotojas: užvožiu į snukį – meška išsižioja. Aš kaire ranka už liežuvio, bet nespėjau suspausti, nes ji grybštelėjo iltimis. Iltys į delną sulindo 2,5 cm, suplėšė sausgysles. Saugojau galvą, kad kaušo nenuplėštų. Sužalota ranka mosuoju prieš snukį, ji griebia šimtasiūlės rankovę. Meška perplėšia guminius batus ir plėšia raumenis. Tuo momentu sugriebiu peilį ir mešką už sprando, po pažastimi prispaudžiu. Ji, plėšdama į viršų šlaunį, mane sprandu pakelia nuo žemės. Dukart įsikibęs į sprandą bandau gerklę perpjauti. Bet nesėkmingai. Peilis vis atsiremia į kaulą. Kai vėl smūgiavau, meška snukį pasuko į dešinę ir iltimi suspaudė dešinės rankos bevardį pirštą. Jis sutrupintas, bet skausmo nejaučiu. Meška griebia už dešinės rankos riešo ir plėšia į kairę. Jos galva išnyra iš po mano pažasties. Aš mešką už kupros ir, abiem rankomis traukdamas į save, pargrioviau ant krūtinės. Mudu gulime kryžiumi.
Dabar lėmė tik sekundės. Staigiai smeigiu peilį į pilvą ir rėžiu mešką nuo pilvo šono traukdamas peilį stuburo link. Taip perpjoviau per stuburą einančią gyvybiškai svarbią kraujagyslę. Pliūptelėjo kraujas. Meška klaikiai suriaumojo kelis kartus ir nuvirto.
Nustūmiau ją nuo savęs. Jokių skausmų nejaučiau. Mačiau, kaip kraujas teka iš mano žaizdų, raumenys atplėšti. Bijojau užkrėtimo, tad išgėriau įsidėtą pieną ir pasukau link valties. Pradėjau jausti skausmą petyje, šlaunyje. Kolūkiečiai netoli valties šieną grėbė. Vienas ruselis atplukdė savo valtimi ir paklausė, ar nueisiu dar pusę kilometro iki namų. Nueisiu, tariau".
Namuose J.V.Koklevičius nuramino tėvus ir paprašė, kad skambintų geologams, kad tie duotų mašiną nuvežti į ligoninę. Ten girininko žmona, tremtinė vokietė, žaizdas išplovė kalio permanganato tirpalu. Gydytojas nusistebėjo, kad taip sužeistas pajėgė mešką pripjauti. O girininkas sužinojęs nualpo. “Tai tau ir medžiotojas", – nusišypsojo Jonas.
Ligoninėje praleido 25 dienas, 3 mėn. gavo biuletenį. “Ilgai negijo dešinės rankos kaulas, – prisimena jis. – Ekstremaliomis sąlygomis atsiranda tiek antgamtinės jėgos, kad, jei pavyksta neišsigąsti, belieka tik stebėtis, ir kaip aš galėjau..."
Ir dar J.V.Koklevičius atkreipė dėmesį, kad skutimosi peiliukai tarsi patys lekia jam į rankas, tai reiškia, jis turįs labai stiprų elektromagnetinį lauką. Gal smūgio metu šis laukas meškai sekundei sukėlė šoką, galbūt... Ir su širdgėla prisimena: “Kai vienas irštvoje nušovė mešką ir du meškiukus, premiją gavo, o kai aš plikomis rankomis įveikiau mešką, nieko negavau, ir tik todėl, kad buvau tremtinys".
Vedė tik grįžęs į Lietuvą. Lietuvaitę Teresę Aldoną, su ja laimingai gyvena ligi šių dienų.
Tremtyje be slidžių neišgyvensi. O jis mokėjo jas pasidaryti. Šį darbą taip pat reikėjo išmanyti. Kokį kailį parinkti, kaip susiūti. Jo slidės, parvežtos į Lietuvą, tapo tūkstantmečio slidėmis, vieninteliu egzemplioriumi Lietuvoje, eksponuotos 1989 m. birželio 14 d. Kaune vykusioje tremtinių darbų parodoje, vėliau – Karo muziejuje.
J.V.Koklevičius jau nutaręs testamentu palikti slides Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungai, kad jas metų metus galėtų pamatyti visų Lietuvos miestelių gyventojai ir taip išgirsti istoriją apie drąsų tremtinį, nugalėjusį lokį, mylėjusį Dievą ir Tėvynę.
Kai grįžęs į Lietuvą parodė pasą, jo nenorėjo priimti. Mat nežinojo J.V.Koklevičius, kad pase yra specialus numeris, nurodantis “be teisės grįžti į Lietuvą".
Tik gerų žmonių dėka įsidarbino ir liko Lietuvoje, nors tuomečiai bolševikai oi kaip nenorėjo priimti Tėvynės vaikų, iškentėjusių tremtį, šaltį, badą, pažeminimą, į Lietuvą.
1990 m. vasario 16 d. buvo renkamos aukos Prisikėlimo bažnyčiai atstatyti. Ir J.V.Koklevičius sutiko padėti rinkti aukas. Rinko jas visoje Lietuvoje per įvairius renginius. Kai bažnyčia buvo atstatyta, 2007 m. gruodžio 26 d. buvo apdovanotas padėkos ženklu – statulėle “Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia" (autorius Evaldas Pauza) kaip:
1) materialiai parėmęs bažnyčios atstatymą, įrengimą;
2) pelnęs pripažinimą skelbiant Dievo žodį;
3) aktyviai ir kūrybingai dalyvavęs parapijos gyvenime;
4) aktyviai besidarbavęs parapijos renginiuose, akcijose.
„Manau, kad bažnyčia turėtų vadintis Lietuvių tautos prisikėlimo šventove", – taip mąsto J.V.Koklevičius.
Dabar Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje ir parduoda religinę atributiką bei bilietus keltis liftu. Kai juo pasikeli į terasą, prieš akis atsiveria visa Kauno panorama. Ir mielai bendrauja su žmonėmis, o vyro veide ir rankose matyti lokio padaryti randai.
„Kadangi prisikėliau iš mirties letenų, nutariau prisidėti prie tautos šventovės atstatymo", – baigia pasakojimą.
Ir kaip sėkmės, sveikatos, laimės simbolį nešioja talismaną iš nukauto lokio nagų.
Irena SEGEVIČIŪTĖ–TAMULYNIENĖ
