Jei po poros savaičių, vasario 5 dieną, Saulius Anužis būtų išrinktas Mičigano valstijos respublikonų partijos pirmininku, tai, ko gero, būtų pirmas kartas JAV istorijoje, kai lietuvių kilmės žmogus užimtų tokią aukštą politinę padėtį. O tokia prielaida yra visai reali, nes į šį postą kandidatuojantį 45 metų S. Anužį šimtu procentų palaiko visų penkiolikos šios valstijos rinkimų į Kongresą apygardų pirmininkai.
Gimęs ir užaugęs Detroito mieste, Mičigano valstijoje, Saulius Anužis, keturių sūnų tėvas, aktyviai dalyvaujantis lietuviškoje veikloje, tiki savo jėgomis ir sėkme šiuose rinkimuose - dėl to net atsisakė savo verslo, teigdamas, kad partijos pirmininko pareigos pareikalaus iš jo viso laiko ir jėgų.
Pačiame rinkimų kampanijos įkarštyje šio aktyvaus lietuvių kilmės politiko paprašėme, kad jis mūsų skaitytojams papasakotų ne tik apie savo įsibėgėjusią politinę veiklą, bet ir apie gyvenimą už politikos arenos ribų.
Kaip ir kur prabėgo jūsų vaikystė? Kokia aplinka formavo jūsų asmenybę?
Su savo dviem seserimis ir broliu užaugome Detroite, kur visi mūsų kaimynai buvo lietuviai. Tad turėjome galimybę vaikystėje kalbėti lietuviškai. Atsimenu, vos sugebėjau baigti pirmą skyrių vien dėl to, kad sunkiai sekėsi susikalbėti angliškai. Laimingo atsitiktinumo dėka antro skyriaus mokytoja buvo ir mano kaimynė, kuri sutiko mane priimti ir su manimi dirbti. Tik tada įsitraukiau į amerikietiškąjį gyvenimą. Kiekvieną vasarą stovyklaudavau su lietuvių skautais “Dainavos” stovykloje. Be to, aštuonios lietuviškos šeimos, tarp kurių buvo ir mano tėvai, nusipirko žemės sklypus Kanadoje prie Aidų ežero, tad nuo to laiko mano vasaros bėgo ten žvejojant ir išdykaujant su kitų šeimų vaikais.
Užaugę tokioje lietuviškoje aplinkoje vėliau visi mes, brolis ir seserys, sukūrėme lietuviškas šeimas ir aktyviai įsitraukėme į lietuvišką veiklą. Šiandien jau su savo vaikais vykstu į tas pačias vietas pažvejoti.
Kokias studijas pasirinkote baigęs mokyklą ir kaip jas pritaikėte gyvenime?
Lankiau Mičigano universitetą Dearborno mieste. Studijavau ekonomiką ir svajojau būti bankininku. Paskutiniais studijų metais buvau išrinktas studentų sąjungos pirmininku ir įsitraukiau į politiką. Pirmasis mano gautas darbas buvo rinkimų kampanijos štabe, po kurio net keturiolika metų praleidau politikoje. Vėliau, pasiekęs Mičigano valstijos Senato pirmojo pavaduotojo postą, nusprendžiau pasitraukti iš politikos ir pradėti savo verslą. Taip atsirado mano pirmoji įmonė, kuri užsiėmė telekomunikacijomis. Ją įkūriau kartu su partneriu ir pavadinau “Coast to Coast Telecommunications”. Vienu metu ši įmonė turėjo daugiau nei 100 darbuotojų ir daugiau nei 16 mln. dol. apyvartą per metus.
1990 metais pardavę šią įmonę po metų su tais pačiais partneriais įkūrėme naują telekomunikacijų įmonę “Quick Connect USA”. Šiuo metu ji turi 30 darbuotojų, metinė apyvarta siekia 6 mln. dol. Tačiau nusprendęs kandidatuoti į partijos pirmininko postą turėjau atsisakyti savo pareigų įmonėje, nes šis postas pareikalaus iš manęs viso mano laiko ir jėgų. Todėl pasitarę su partneriu nusprendėme, kad protingiausia šiuo metu man pasitraukti iš įmonės dvejiems metams.
Eidamas į politiką pasirinkote respublikonus. Kokie kriterijai lėmė renkantis būtent šią partiją?
Dar universitete pradėjęs savo politinę veiklą įkūriau Jaunųjų respublikonų klubą ir buvau išrinktas šio klubo pirmininku. Partijos pasirinkimą lėmė mano gyvenimo filosofija: esu iš prigimties konservatorius arba net “klasikinis liberalas”. Tikiu, kad valdžia, imanti iš žmonių kuo mažesnius mokesčius ir mėginanti kuo mažiau kištis į jų asmeninį gyvenimą, yra geriausia valdžia arba partija. Dėl tos priežasties nesunku buvo pasirinkti respublikonus. Apskritai mano galvosenai didžiausią įtaką padarė prezidentas Ronaldas Reaganas. Jo optimistiškas požiūris į Ameriką ir į visą pasaulį uždegė ne vieną jauną širdį, įtraukė daugybę jaunimo į respublikonų partiją.
Kokius uždavinius sau kelsite, jei būsite išrinktas į postą, į kurį kandidatuojate?
Mičigano valstijos respublikonų partijos pirmininko pagrindinis uždavinys yra suorganizuoti rinkimų programą savo valstijoje, surasti tinkamus kandidatus skirtingiems postams ir surinkti atitinkamą pinigų sumą tiems kandidatams paremti. Be to, kiekvienos valstijos partijos pirmininkas keturis kartus metuose vyksta į Vašingtoną, kur JAV respublikonų partijos centro komitete nustato partijos gaires ir padeda rinkimuose į prezidentus savo partijos kandidatui.
Nors esate gimęs jau Amerikoje, tačiau iki šiol aktyviai dalyvaujate lietuviškoje veikloje. Kokios aplinkybės jus skatina išlikti aktyviu lietuviu?
Tėvai mane taip išaugino. Net mano pirmieji žingsniai politikoje buvo susiję su agitacijomis už Lietuvos nepriklausomybę ir prieš komunizmo plėtrą.
Norėčiau, kad ir mano vaikai pajustų panašų norą ir svarbą dalyvauti lietuviškame gyvenime. Ilgą laiką esu dirbęs Lietuvių bendruomenėje, esu JAV Lietuvių bendruomenės tarybos narys ir savo apylinkės pirmininkas. Praėjusiais metais buvau išrinktas Lietuvių fondo tarybos nariu. Man atrodo, kad Lietuvių fondas yra svarbiausias paramos šaltinis lietuvybei išlaikyti užsienyje, didžiuojuosi galėdamas nors šiek tiek prie to prisidėti.
Praeitų metų pabaigoje Lietuvos ambasadoriaus Vygaudo Ušacko buvau paskirtas Lietuvos garbės konsulu Mičigano valstijoje. Vos savaitei prabėgus po šio paskyrimo įsitraukiau į dabartinę politinę akciją. Tikiu, kad tapęs partijos pirmininku galėsiu labiau prisidėti prie ambasadoriaus siekių plėtojant verslo, mokslo ir kitų sričių santykius tarp Lietuvos ir JAV.
Laisvalaikiu šokame lietuvių liaudies šokius, vaikai žaidžia krepšinį “Kovo” komandoje, lanko lituanistinę mokyklą. Visa tai kyla iš meilės tėvų žemei. Didžiuojuosi turintis lietuviškas šaknis.
O kada pirmą kartą jums teko apsilankyti tėvų žemėje?
Pirmą kartą į Lietuvą nuvykau dar tarybiniais metais, 1989-aisiais, kai organizavau kelionę JAV politikams ir verslininkams. Po to karto Lietuvą aplankiau jau apie dvidešimt kartų. Lietuva man labai graži ir labai įdomi jos istorijos. Čia stengiuosi pamatyti kuo daugiau istorinių ir kultūrinių vietų.
Ką norėtumėte Lietuvoje matyti kitaip nei yra šiandien?
Kartą turėjau progą pasveikini lietuvius Kalėdų proga “Lietuvos ryto” dienraštyje. Tuomet juos pasveikinau su nepriklausomybe ir palinkėjau laisvės. Aš tikrai linkiu Lietuvai vystytis tiek ekonomiškai, tiek ir politiškai, gerbti žmonių teises ir saugoti jų laisvę.
Ar tikite, kad ir keturi jūsų sūnūs - Matas, Tadas, Vytis ir Marius - taip pat išliks širdyje lietuviais?
Išlaikyti lietuvybę tarp savo vaikų yra sunku. Kartais ir man pačiam lengviau išdėstyti mintis angliškai, tad skubėdami imame su vaikais kalbėtis angliškai. Mano žmona Lina (Vyto ir Irenos Alksninių, aktyviai dalyvaujančių Konektikuto lietuvių bendruomenės veikloje, dukra) vis primena mums stengtis kalbėti lietuviškai. Visi sūnūs lanko lituanistinę mokyklą, dalyvauja skautų ir ateitininkų veikloje, žaidžia krepšinį “Kovo” komandoje. Man atrodo, kad vaikai jaučia polinkį bendrauti su lietuviais draugais. Juolab ir mūsų šeimos dauguma draugų yra lietuviai.
Labai norėtume, kad ir sūnums būtų galimybė sukurti lietuviškas šeimas, todėl, kaip ir mūsų tėvai kadaise, stengiamės jiems duoti kuo daugiau galimybių būti tarp lietuvių. Norėtume turėti galimybę praleisti Kūčių vakarą su savo vaikų šeimomis pagal lietuviškus papročius, kaip kad iš metų į metus esame darę savo šeimoje.
Ar tai ir yra jūsų gyvenimo svajonė?
Taip, tai dalis svajonės. Profesinėje srityje svajoju laimėti pergalę rinkimuose, tačiau asmeniškai svajoju apie savo vaikų ateitį ir tą svajonę galiu nusakyti lygiai taip pat, kaip kažkada ją nusakė mano tėvas: norėčiau, kad mano vaikai turėtų galimybę gyventi geriau, patogiau ir su geresnėmis galimybėmis nei aš pats.
Dėkui už pokalbį. Linkime sėkmės vasario 5-ąją!
Kalbėjosi Vita Malinauskienė
“Amerikos lietuvis” (www.alietuvis.com)
