Agnė Skamarakaitė, LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Daug žmonių Ukrainoje yra nusiteikę prieš Lietuvą, teigia Luhanske šiuo metu viešintis fotožurnalistas Artūras Morozovas. „Į diskusijas apie politinę padėtį, apskritai apie įvykius Ukrainoje geriau nesivelti, nes apie mus siunčiama viena žinia“, – sako jis, pridurdamas, kad toks nusiteikimas visiškai prieštarauja ukrainiečių patirčiai.
Vis dėlto, anot fotožurnalisto, jei su žmonėmis kalbiesi ir paaiškini jiems savo ketinimus ir tikslus, ukrainiečiai išreiškia pagarbą: „Jei ateini atvira širdimi ir nuoširdžiai paaiškini, dėl ko čia esi, kad, kaip žurnalistas, galėtum sėdėti Lietuvoje ir rašyti straipsnį, remdamasis tuo, ką rodo televizija, bet prisiimi riziką, finansinius įsipareigojimus ir atvažiuoji, kad išgirstum juos, tai jie gerbia.“
– Kurioje Ukrainos vietoje esate?
– Šiuo metu esu Luhanske, Rytų Ukrainoje. Visai neseniai čia atvykau.
– Kokie pirmieji Jūsų įspūdžiai?
– Jei nebūtum susipažinęs su šiandienine politine situacija, galbūt net nepasakytum, kad čia kažkas vyksta. Pagrindinė gatvė pilna žmonių, kiek važiavau taksi, miestas atrodo gyvas. Tačiau, kaip sako vietiniai, šiandien – paskutinioji Ukrainos taikos plano diena, kai dar atsidarė parduotuvės, kad žmonės nusipirktų produktų, visi išėjo pasivaikščioti po miestą, apsipirkti. Visi gyvena nežinioje, nežino, kas bus rytoj, kada tas Ukrainos taikos planas pasibaigs.
Įvažiuojant į Luhanską, yra daugybė ginkluotų vadinamųjų separatistų arba „Luhansko liaudies respublikos“ armijos narių, kurie tikrina pasus, žiūri, nes labai bijo jėgų struktūrų iš Kijevo, to paties dešiniojo sektoriaus Ukrainos nacionalinės gvardijos karių. Jie daro patikrinimus, jaučiasi didžiulė įtampa. Tačiau žmonių mieste daug. Ir tik kai pakalbi su kažkuo, sužinai, kad žmonės bijo.
– Kokiu būdu ten patekote? Ar tai padaryti buvo sudėtinga?
– Na, būdai čia patekti yra keli. Su autobusu arba mašina važiuoti sunku, nerekomenduojama, nes yra daugybė patikros postų, per kuriuos gali nepraleisti. Ypač, jei esi žurnalistas, pritrauksi galbūt dar didesnį dėmesį, ir viskas priklausys nuo tų žmonių, kurie tikrina. Matosi, kad dauguma jų – tie patys buvę šachtininkai, Donecko gamyklų darbuotojai su automatais rankose. Visi įsitempę, visi pikti.
Važiuojant su traukiniu, sustojama tik poroje stotelių, ir viskas vyksta daug paprasčiau. Tačiau, žinoma, visus patikrina. Bet gal daugiau nužvelgia psichologiniu žvilgsniu. Jei patrauki dėmesį, tenka atsakyti į keletą klausimų.
– Ar Jūsų pasas yra lietuviškas?
– Taip, mano pasas lietuviškas.
– Ar buvo kaip nors reaguojama į tai, kad Jūs – lietuvis, atvažiavęs iš Lietuvos?
– Taip. Šį pusdienį praleidęs čia, stebėjau vietinę rusišką televiziją, ką ten rodo. Buvo paminėta ir Lietuva. Daug kas čia nusiteikę prieš Lietuvą. Į diskusijas apie politinę padėtį, apskritai apie įvykius Ukrainoje geriau nesivelti, nes apie mus siunčiama viena žinia... Tačiau tai visiškai prieštarauja žmonių patirčiai. Dauguma jų turi ryšių su Baltijos šalimis: ar draugai gyvena, ar kas tarnavę armijoje. Jei ateini atvira širdimi ir nuoširdžiai paaiškini, dėl ko čia esi, kad, kaip žurnalistas, galėtum sėdėti Lietuvoje ir rašyti straipsnį, remdamasis tuo, ką rodo televizija, bet prisiimi riziką, finansinius įsipareigojimus ir atvažiuoji, kad išgirstum juos, tai jie gerbia.
– Kokie Jūsų tolimesni planai?
– Tikrai bus įdomu sulaukti rytojaus, kas vis dėlto bus po, regis, dešimtos valandos, kai tas Planas pasibaigs. Šiandien teko bendrauti su vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ atstovais, kurie, kaip suprantu, taip pat didelėje nežinioje, įtampoje, rūko cigaretes vieną po kitos, tiesiog net nebekreipia dėmesio – pasikviečia į savo administracijos pastatą, kur šiaip žurnalistams eiti neleidžiama.
Dėl savo tolimesnių veiksmų spręsiu rytoj, kai viskas paaiškės. Žinoma, Luhanske yra ramu. Įvykiai daugiau vyksta Luhansko rajonuose, patikros postuose, vadinamosiose „Luhansko liaudies respublikos“ sienose. Čia – ramu. Net nežinau, ar rytoj čia ko nors galima tikėtis. Tikriausiai bandysiu važiuoti toliau, prie patikros postų, ten pabendrauti su žmonėmis, pasižiūrėti, kas, dėl ko, kaip ten stovi, kokia ten situacija.
– Ne pirmą kartą esate Ukrainoje per šiuos įvykius. Gal pastebėjote žmonių emocijų, savijautų pasikeitimų?
– Taip, per šiuos įvykius į Ukrainą esu atvykęs jau trečią kartą. Vis dėlto šis judėjimas, ši revoliucija nuolatos kinta, rutuliojasi. Kiekvieną dieną yra naujų žinių, naujos informacijos. Jaučiasi didžiulė propagandos įtaka – žmonės nebežino, kuo tikėti tokioje nežinioje.
Ką aš pastebiu? Jei prieš porą mėnesių ar mėnesį atvykus į Rytų Ukrainą žmonės sakė – ai, kas ten dedasi Kijeve, mums neįdomu, tegu jie ten šaudosi ir mušasi. Donbasas yra darbo žmonių regionas, jie tokie – kol kažkas nepasibeldžia su automatu į jų duris, jiems gal net nelabai svarbu, kas vyksta. Tačiau šiandien kažkas pasibeldė.
Šie miestai apimti chaoso, labai stipriai susiskaldę, jaučiasi įtampa, žmonės bijo kalbėti gatvėje, bijo kalbėti traukinio vagone, bijo atskleisti savo politines pažiūras, o dauguma proukrainietiškų žmonių iš šių miestų išvažiavo dėl savo saugumo.
