„Laiškas mano buvusiai žmonai, jos vardas iki šiol dar vis skamba mano mintyse ir širdyje. Niekad nemaniau, net tokių minčių nebuvo kilę, kad po šitiek metų nuostabių praleistų kartu turėsime patirti tokį skausmingą gyvenimo etapą, niekad negalvojau, kad tokia diena ateis ir mums, kaip daugeliui žmonių.
Per 14 metų susikūrėme be galo tikrai pačius nuostabiausius prisiminimus. Kartu mes kūrėme, siekėme, kad mūsų meilė būtų stipri, pasiektų aukštumas.
Tačiau pasiekę aukštumas, kritom žemyn iki pat apačios. Padarėm klaidų abu, žinau, dėl šio kritimo daugiausiai buvau ir esu kaltas aš. Mylėjau ir tebemyliu Tave visa širdimi.
Atsiprašau, Virgute, kaip mokėjau, taip mylėjau, niekas kitas kitaip neišmokino mylėti. Tą dieną, kai mane palikai, mano širdį pervėrė aštrus peilis, sudraskė į daugybę dalelyčių.
Šiandien supratau, kad kelio atgal nebėra ir nepavyks mūsų ir šeimos išsaugoti. Laiko atgal neatsuksiu, to kas nutiko jau nebepakeisiu. Dėl mano kaltės išliejai daug ašarų, kentėjai, aš nekreipiau dėmesio.
Dabar suprantu, kaip Tau buvo skaudu. Dabar turiu Tave paleisti. Nežinau, ar ieškosi laimės kitur. Mano svajonė visada buvo sukurti šeimą. Ir štai, atėjo ta diena, kai atrodė, kad jau šeima sukurta, jos nebėra.
Kai jaunas buvau, svajojau, kad sutiksiu nuostabią merginą ir sukursiu šeimą, apie kokią esu svajojęs. Dalis svajonės išsipildė.
Netikėtai ir visai nelauktai susikirto mūsų keliai. Nuo tos dienos mes tapom laimingiausi žmonės, mylėjom vienas kitą.
Ne turtai man svarbiausia buvo, svarbiausia, kad mes buvome kartu. Ne viskas buvo tobula, ne viskas klostėsi taip, kaip norėjosi, bet mano meilė buvo stipri.
Net neįsivaizdavau, kad sukursiu šeimą su Tavim. Tenorėjau būti geriausiu, pačiu nuostabiausiu vyru ir mūsų vaikų tėvu. Svajojau apie tris, keturis vaikus šeimoje.
Dėkoju Tau, kad į šį pasaulį atvedei du nuostabius berniukus. Kaip pradėjom viską, taip dabar tenka pabaigti. Pasakiška kelionė, kurią pradėjom kartu, pasiekė finišą.
Be Tavęs aš nesijaučiu savimi, liko tik keletas nuotraukų kompiuteryje ir visi nuostabūs prisiminimai širdyje.
Visur, kur nueičiau, visos vietos primena Tave. Buvau laimingas, kad savo gyvenimą galėjau susieti su pačia nuostabiausia mergina, kuri tapo moterimi, žmona, mama.
Nors šiandien girdžiu tik pyktį iš Tavo lupų, anksčiau kai buvom kartu, malonu ir gera buvo klausytis Tavo nuostabaus, švelnaus balso.
Kiekvieną minutę, klausydamas Tavo skambaus balso, mano širdis džiaugėsi.
Virgute, Tavo vardas man buvo pats gražiausias ir vis dar kartoju jį mintyse. Mylėjau kiekvieną Tavo kūno dalelę, kiekvieną trūkumą, kuriuos Tu manei turinti, man nebuvo svarbu ar Tu suveltais plaukais, ar susišukavus ir pasidažius, ką vilki.
Žiūrėdamas į Tave, man buvai pati nuostabiausia, gražiausia mergina pasauly, dabar aš Tavęs nebeatpažįstu. Tu pasikeitei, tapai svetima, pikta, pilna pagiežos. Per daug žmonių šiame pasaulyje gyvena su neapykanta.
Aš nesu vienas iš tų žmonių, esu geros širdies ir man daugybė žmonių pasako, kad turiu gerą širdį. Gaila, kad mes taip ir nebaigėme savo istorijos.
Po dvylikos metų santuokos, mūsų istorijai atėjo pabaiga. Žinai, dėl to niekuomet nejusiu pykčio. Negaliu tau jausti neapykantos ar kitokių jausmų, kai širdis pilna meilės Tau, ir turim tiek gražių prisiminimų, ir du nuostabius vaikus.
Niekad nepamiršiu tos dienos, to vakaro, kai Tave pakviečiau į restoraną, esantį Laisvės alėjoj prie Soboro. Tas vakaras buvo lemtingas.
Tas vakaras ypatingas ir vienas nuostabiausių, ne tik mano, bet ir Tavo. Tą vėlų 2006 metų rudens vakarą, paprašiau Tavo rankos.
Tavo akys buvo pilnos džiaugsmo ašarų, riedėjo per skruostus. Ištarei TAIP ir po pusės metų 2007 metų, birželio 29 dieną sumainėme aukso žiedus.
Maudamas tą vestuvinį žiedelį, maniau ir tikėjausi, kad niekada Tu jo nenusiimsi, tikėjausi visą gyvenimą praleisti su Tavimi.
Kartu užauginti mūsų vaikus, sulaukti senatvės, matyt kaip vaikai užauga ir išeina savo keliu. Štai dabar tas žiedelis jau ne ant Tavo piršto, nuo 2018 metų vasaros dabar tas žiedelis prikabintas prie mano raktų, kad jo nepamesti, liko kaip prisiminimas.
Žinai, buvai pati nuostabiausia mergina, draugė, nuotaka, nuostabiausia žmona, moteris ir galiausiai mama. Tai patys gražiausi žodžiai man, kuriais galima apibūdinti mylima merginą.
Kurdami šeimą, visiškai neturėjom supratimo, kaip ją kurti, nemokėjom daugybės dalykų kaip reik puoselėti, saugoti mūsų santykius, šeimą. Kaltinom, rėkėm, pykomės dažnai dėl menkiausios visiškai nereikšmingos smulkmenos, skaudinom vienas kitą.
Nesupratom, ką darom. Kad ir kiek buvo skausmo, aš buvau laimingas vyras, tėvas. Anksčiau nesupratau ką darau, ką darėm abu negerai.
Dabar, kai mūsų keliai išsiskyrė, aš pradėjau daug ką suprasti ir supratau, kas sugriovė mūsų šeimą. Nieko blogo aš nenorėjau, na toks jau yra tas gyvenimas, klystam ir stengiamės mokytis iš savo klaidų ir jų nekartot.
Realybėje viskas yra kitaip ir ne viskas priklauso nuo mūsų. Ir dažnai tenka susitaikyti su realybe. Kartais mūsų pasaulis turi
sugriūti tam, kad vėl galėtume jį sulipdyti ir padaryti tokiu, kokiam jam ir buvo lemta būti. Žinai, aš džiaugiuosi, kad bent kiek galėjau Tau suteikti laimės, buvo daug laimingų akimirkų ir mačiau kokia Tu laiminga buvai.
Šiandien, kai Tavęs netekau, aš supratau ką ne taip padariau, kur negerai elgiausi, kokias klaidas padariau ir tikrai nesididžiuoju, priėmęs nemažai sprendimų neteisingų, kuriuos norėčiau atsiimti.
Daugybę kartų atsiprašiau, tačiau per daug Tave įskaudinęs buvau ir nesugebėjai man atleisti, prireiks laiko nemažai.
Aš pasikeičiau, esu dabar visai kitas žmogus, atradau ramybę, atradau Dievo meilę. Galbūt vieną dieną mūsų keliai vėl susikirs ir pamatysi, kaip aš pasikeitęs, galbūt pamilsi mane vėl iš naujo, su nedidele viltimi tikiuosi. Nebuvau ir niekada nebusiu tobulas, nes tobulų žmonių nebūna. Mano meilė nebuvo ir tobula, kitaip nesugebėjau mylėti. Atleisk, kad tave įskaudinau, atleisk, kad nebuvau tokiu vyru, kokio Tu norėjai.
Virgute, atleisk, kad kitaip mylėti nesugebėjau. Stengiausi rūpintis Tavim ir vaikais, mylėti.
Esu kaltas, kad nemokėjau mūsų meilės išsaugoti.
Dabar kasdien meldžiuos Dievui ir prašau, kad Tave ir vaikus saugotų, apglėbtų savo begaline meile, rūpesčiu.
Praradęs Tave išgyvenau skaudžiausią laikotarpį savo gyvenime, ši patirtis man suteikė daug stiprybės, privertė pajusti gyvenimo realybę. Popieriuje praradau žmoną, realybėje netekau kur kas daugiau...
Aš praradau dalį savęs ir jos niekada nesusigrąžinsiu. Man nesvarbu ką žmonės pamanys skaitydami šį laišką, kurį rašau
Tau Virgute, meile mano. Sudie netarsiu. Pasakysiu, iki greito pasimatymo! Su meile buvęs vyras Gediminas.“
***
Redakcija neatsako už skaitytojų laiško turinį.
