Beje, tokio darbo, kaip buvo sakęs kapitonas, V. Bicka ten negavo. Teko dvi savaites pabūti be darbo, paskui skinti braškes. Kai braškės baigėsi, tapo žveju – mažais laiveliais plaukdavo į vandenyną ir gaudydavo krevetes. Bet tai užtruko irgi neilgai – maždaug mėnesį, kol įsidarbino statybose. Baigė kursus ir jau dešimt metų toje pačioje firmoje dirba. V. Bickos darbas yra ardyti sveikatai kenksmingą asbestinę stogų dangą. „Šiandien jau norėtųsi visam laikui sugrįžti į gimtinę, bet kai pagalvoju, kokie Lietuvoje atlyginimai ir kokios prekių kainos, tas noras dingsta, - „Šilokarčemai“ pasakojo Vaidas.
- Galvojau jau sklypą namo statybai kur nors prie Palangos nusipirkti, dar pasitaupius pinigų ir namelį ten pasistatyti. Vis tiek reikės kada nors grįžti. Kai išeisiu į pensiją, o tai atsitiks maždaug po dešimties metų, tai tikrai grįšiu į Lietuvą“.
Paklaustas, ar jau tiek daug Škotijoje uždirba, kad gali sau leisti namą prie Palangos pasistatyti, Vaidas buvo atviras: „Jeigu dirbu aštuonias valandas, be jokių viršvalandžių, tai gaunu apie 400 svarų sterlingų per savaitę“.
Nesunku suskaičiuoti, jog tai – 2 000 svarų sterlingų arba 8 000 litų per mėnesį.
„Bet iš tikrųjų aš dirbu kiekvieną darbo dieną nuo 7 valandos ryto iki 7-8 valandos vakaro, dar ir šeštadieniais dirbu, todėl uždirbu daugiau. O jeigu išvažiuoju į komandiruotes, tai gaunu dar daugiau. Lietuvoje apie tokius pinigus nė pasapnuoti negali. Aš dirbu su asbestu, darbas pavojingas, naudoju dujokaukę ir specialius rūbus“, - teigė V. Bicka.
Jo žmona Gitana iš pradžių triūsė žuvies apdirbimo fabrike, laisvu nuo darbo laiku pradėjo kepti šakočius, tortus, bet šis papildomas verslas nedaug pelno tedavė. „Skanu visiems škotams buvo, jie tų skanėstų norėjo, bet pinigų mokėti nenorėjo. Nesuspėjau ir fabrike dirbti ir dar namie tuos kepinius kepti, todėl mečiau tą verslą“, - sakė Gitana.
Dabar ji turi atidariusi nedidelę parduotuvėlę. Prekes atsiveža iš Gariūnų turgavietės. Pasak Gitanos, žmonės noriai perka jos parduotuvėlėje, jiems patinka Kinijoje ar Turkijoje pagaminti drabužiai, parfumerijos ir galanterijos prekės.
„Anglai yra keisti žmonės, labiau vertina vietinės gamybos prekes, todėl konkuruoti galima tik dėl žemesnių kiniškų ar turkiškų prekių kainų“, - teigė Gitana, prisipažindama, kad šis prekybos verslas sekasi gana neblogai. Pagrindiniai pirkėjai yra škotai, jie labai noriai perka.
Prekių nauja siunta gaunama kartą per savaitę ar kartą per dvi savaites. Arba pati Gitana važiuoja jų parsivežti, arba draugė Gariūnuose priperka ir pakrauna į autobusiuką, vežantį žmones ir krovinius iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją. Visi pirkiniai telpa trijuose dideliuose lagaminuose.
V. Bicka sakė, kad ten gyventi galima visai neblogai. Pasigyrė vieną namą jau pardavęs, kitą nusipirkęs, dabar neseniai ir naują automobilį „Toyota“ įsigijęs.
„Lietuvoje niekada negalėčiau taip gyventi. O čia, Frazerburge, kuriame apie 20 tūkst. gyventojų, panašiai kaip ir Šilutėje, jau yra susidariusi ir lietuvių bendruomenė. Pas mus iš Lietuvos atvyksta visokie koncertuotojai – jau buvo Kirilkinas, Džordana Butkutė, Rimiškis, dabar laukiame atvažiuojančio iš Klaipėdos Žilvino Žvagulio. Kai atvažiuoja kuris nors dainininkas, tai susirenka beveik visi lietuviai škotiškame bare. O lietuvių bendruomenėje jau yra maždaug apie du šimtus. Į koncertus mūsų bendruomenėje ateina ir lenkai, kurių čia yra žymiai daugiau nei lietuvių, ateina ir latvių. Tad mes gyvename linksmai.
Vaidas ir Gitana Škotijoje turi du vaikus. 21-erių metų Mindaugas – jau vedęs, laukia šeimos pagausėjimo, dirba žuvies fabrike, kur rūko žuvį. 14-os metų dukra Gabrielė dar tebesimoko bendrojo lavinimo mokykloje, baigusi žada stoti į universitetą ir studijuoti veterinariją. Nes veterinarai Škotijoje gauna labai didelius atlyginimus.
„Gyvenimas yra geras, kai gauni gerą atlyginimą ir gali laisvai pragyventi, nusipirkti ką tik nori“, - sakė V. Bicka.
