„Senatvės už Atlanto tikrai nelauksiu“, – tvirti no JAV Naujojo Džersio valstijoje su žmona Eugenija gyvenantis lietuvis Laurynas Misevičius. Nors šioje šalyje L.Misevičius jau praleido beveik šešiolika metų, tačiau amerikiečiu, kaip tvirti na pats, netapo. Niekur nedingo ir tėvynės ilgesys. „Tėvynės niekas neatstos, nesvarbu, kokia svaiginanti būtų karjerą ar ateities perspektyvos. Lietuva man, išvykus gyventi į užsienį, iš gimtojo krašto virto gyvenimo prasmės paieška, savęs atradimu“, – kalbėjo L.Misevičius.
Iš oro uosto – tiesiai į Europą
Naujasis Džersis tiek Laurynui, tiek Eugenijai atrodo patraukli vieta ne tik todėl, kad valstija yra netoli JAV sostinės Vašingtono, tarp Filadelfi jos ir Niujorko. „Gyvename šalia tarptautinio Niuarko oro uosto, iš kurio beveik kasdien galima pasiekti Europą. Kodėl tą sakau? Taip jaučiuosi daug ramiau psichologiškai – atrodo, jeigu visai atsibos Amerika, gali susikrauti svarbiausius daiktus ir mauti namo. Neslėpsiu, kelerius pastaruosius metus ta mintis vis neduoda ramybės kiekvieną mielą dieną. Vos tik pabudęs iš ryto, dieną dirbdamas ar eidamas miegoti svarstai visus „už“ ir „prieš“, vieną kartą linksti į vienokį, kitą kartą – į kitokį sprendimą“, – kalbėjo L.Misevičius.
Į JAV – beveik atsitiktinai
JAV Laurynui niekada nebuvo svajonių šalis, o pateko jis čia kone atsitiktinai. 1992-aisiais Kauno VDU Tarptautinės vadybos ir rinkodaros bakalauro studijų trečiakursius pasiekė žinia: dviem iš jų kurso yra galimybė studijuoti JAV Bridžporto (Konektikuto valstija) universitete, mat universitetas skiria dvi stipendijas. „Traukėme burtus. Taip nutiko, kad iš dvidešimties studentų laimingaisiais tapome aš ir dar vienas kurso draugas. Bet vėliau paaiškėjo, kad universitetas siūlė tik padengti mokestį už studijas, tačiau pragyvenimui reikia turėti savų lėšų, o tai yra apie dešimt tūkstančių JAV dolerių per metus. Nė vienas tokių pinigų neturėjome, taigi beveik „padėjome kryžių“ ant tos Amerikos... Tačiau aš nusiunčiau jiems mandagų laišką, kuriame paaiškinau, kad labai norėčiau studijuoti, bet pragyvenimo išlaidos pagal dabartinę finansinę situaciją man yra neįkandamos. Maždaug po dvejų metų sulaukiau žinios iš universiteto – tarptautinis skyrius atsiuntė oficialų priėmimo laišką, patvirtino stipendiją, taip pat surado papildomų lėšų man pragyventi bent dviem metams“, – pasakojo L.Misevičius. Taip vos po savaitės būsimasis studentas atsidūrė Niujorke.
Veiklumas – giminės bruožas
Baigęs studijas Laurynas dirbo Jungtiniame šveicarų banke, o nuo 2007-ųjų su šeima apsigyveno Naujajame Džersyje. Tiek anksčiau, tiek ir dabar Lauryno gyvenime svarbią vietą užima įvairi veikla lietuvių bendruomenėse. Todėl „pagauti“ Lauryną telefonu kone neįmanoma. „Užimtumas – reliatyvus dalykas. Juk patys susikuriame tokį gyvenimą, kokį vėliau ir turime. Man visuomet, dar ir Lietuvoje, patiko visuomeniškai aktyvūs žmonės – užaugau senelių teatralų šeimoje. Amžiną atilsį seneliai Valerija ir Stasys Ratkevičiai Kaune įkūrė Lėlių teatrą, abu mano tėvai yra dėstytojai. Mama Joana Ratkeviciūtė-Misevičienė dėstė anglų kalbą VDU, taip pat Santa Monikos kolegijoje Kalifornijoje, tėtis Vilius Misevičius iki dabar dėsto ekonomiką LKKA. Nuo mažų dienų mūsų namuose lankydavosi minios žmonių arba eidavome su tėvais ir seneliais į teatrą, keliaudavome, lankydavomės įvairiuose renginiuose. Pamenu, kai su tėčiu sekmadieniais eidavome į Įgulos bažnyčią, su juo vien Laisvės alėjoje pasisveikindavo gal apie 50 žmonių. Esu pripratęs prie kompanijos, dažnų svečių, šimto draugų ir pažįstamų. Gal todėl veikla mane ir Amerikoje, galima sakyti, pati susirado. Pamenu, šalia universiteto, kur mokiausi, buvo lietuviška parapija. Ten sužinojau apie „Lietuvos vyčius“, seniausią tebeveikiančią JAV lietuvių katalikišką organizaciją, paskui ėmiau dalyvauti kitų išeivijos lietuvių organizacijų veik loje“, – pasakojo L.Misevičius.
Lietuviška veikla – atgaiva sielai
Kauno „Žalgirio“ pergalė ir Atgimimo laikotarpis buvo ir liko tai, kas L.Misevičiui sukėlė didžiausius patriotinius jausmus dar būnant tėvynėje. O atsidūrus toli nuo namų, regis, šie jausmai dar labiau išsigrynina. „Šventa tiesa – iš lietuvybės Amerikoje nepragyvensi, tačiau už jokius aukso kalnus nesutikčiau šios veiklos atsisakyti, nes tai tikra sielos atgaiva. Juk dar praėjusio šimtmečio pradžioje mūsų tautos patriarchas, Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka rašė: „Didžiuojuosi tais, kurie tarp svetimųjų lietuvybę užlaiko.“ Atsidūręs užjūryje gana greitai pasijutau išdidus, kad teko garbė užgimti lietuvių šeimoje. Ko gero, neišvykus iš gimtinės ir kitur nepagyvenus kiek ilgiau, to niekada nepatirsi“, – kalbėjo pašnekovas. Amerikoje gyvenantis lietuvis tikina nesuprantąs tų, kurie burnoja ant savo gimtinės. Tokiems jis visuomet nori pacituoti vieno iš JAV prezidentų Dž.F.Kenedžio žodžius: „Turime klausti savęs ne ką šalis davė, o ką pats davei savo šaliai.“ L.Misevičius bendradarbiauja ir su JAV leidžiamu laikraščiu „Amerikos lietuvis“, redaguoja „Rytų pakrantės“ priedą: „Nenoriu girtis, bet mūsų laikraštyje tiek purvo, kiek daugumoje Lietuvos dienraščių, nerasite. Taip pat ir komentatoriai išlaiko aukštesnį lygį. Galbūt mums padeda ir Amerikos – vienos demokratiškiausių mūsų planetos kraštų – tradicijos: čia žmonės įpratę laisvai reikšti savo mintis, bet „snukių“ vieni kitiems nedaužo.“ Beje, saugumo jausmo Laurynas labiausiai pasigestų grįžęs į Lietuvą.
Gražiausi – Niagaros kriokliai
Jausti Lietuvą galima ir būnant užjūryje. Todėl Laurynas tvirtina, kad net daugelį metų praleidęs JAV jis yra labiau susijęs ne su Amerika, bet su Lietuva. „Gyvendamas Amerikoje gali puikiai išlaikyti savo tautybę, tradicijas, kultūrinį palikimą, gyventi visavertį gyvenimą vietinėje bendruomenėje. Kita vertus, dauguma amerikiečių yra kilę iš kokios nors Europos šalies: jų tėvai, seneliai, protėviai atvyko į JAV prieš 10, 20 , 50, 100 ar kelis šimtus metų“, – kalbėjo L.Misevičius. Galingiausia vadinamai pasaulio valstybei Laurynas galėtų pasakyti ne vieną komplimentą. Visų pirma gyventi čia saugu ir pragyventi lengviau nei Lietuvoje. Žavi šios šalies nacionaliniai parkai, o aštuntuoju pasaulio stebuklu vadinami tarp JAV ir Kanados esantys Niagaros kriokliai atima žadą. Jei tektų keisti gyvenamąją vietą JAV, Laurynas pasirinktų vieną gražiausių pasaulio miestų San Franciską (Kalifornijos valstija). Tačiau ne tik dėl jo grožio, bet ir dėl romantikos: tai Eugenijos ir Lauryno vestuvių miestas. Amerikai Laurynas galėtų pasakyti ne tik komplimentų, tačiau ir padėkoti. Labiausiai – už puikią žmoną. Jei ne JAV, jų keliai Lietuvoje vargu ar būtų susikirtę. „Amerikai taip pat esu dėkingas už akiračio praplėtimą, kitų tautų ir be galo skirtingų žmonių pažinimą, pagaliau – vertingas tolerancijos pamokas“, – sakė L.Misevičius. Ar skiriasi lietuvis, gyvenantis Lietuvoje, nuo lietuvio, gyvenančio JAV? Lauryno nuomone, taip. Dauguma JAV apsigyvenusių lietuvių yra matę pasaulio, susidūrę su įvairių tautų žmonėmis. Jie tampa tarsi globalios visuomenės dalimi. O Lietuvoje gyvenantieji yra provincialūs – jiems labiau rūpi vien tik savo kiemo problemos, kasdieniniai iššūkiai.
Namuose – knygos ir filmai
Lietuvą Laurynui primena ne tik veikla įvairiose lietuviškose organizacijose, bet ir lietuviški fi lmai, knygos. „Tėtis padovanojo V.Rudžiansko knygą apie kunigą Ričardą Mikutavičių. Šis dvasininkas ir poetas buvo didis žmogus, kuriam sutana buvo per ankšta. Džiaugiuosi, kad teko jį artimai pažinti, jis – vienas mano gyvenimo idealų“, – paprašytas prisiminti paskutinę perskaitytą lietuvišką knygą kalbėjo L.Misevičius. O lietuviškas filmas, kuris įsirėžė į atmintį, – lietuvių kinematografijos klasika tapęs režisieriaus Raimundo Banionio „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. „Tai – epinis pasakojimas apie tarybinio laikotarpio „nepaklusnų“ jaunimą, trokštantį laisvės visomis prasmėmis. Išsiduosiu – žiūrėdamas tą filmą (nesvarbu, kelintą sykį) pabaigoje apsižliumbiu. Nors tai – labiau džiaugsmo ašaros. Tiesiog Raimundas puikiai pagavo mintį apie prasiveržusią upę – tą nesustabdomą jaunatvišką idealizmą“, – kalbėjo L.Misevičius.
