Eglė GIKNIENĖ
Aistros keliauti bei pažinti panevėžietis neatsisako ir dirbdamas.
Vienoje didžiausių visame pasaulyje informacinių technologijų kompanijų dirbantis panevėžietis Saulius Pauliukas sugeba suderinti intensyvią profesinę veiklą su pomėgiais – alpinizmu ir fotografija. Nuolat skirtingose pasaulio vietose besilankantis „IBM Lietuva“ kompanijos konsultantų grupės vadovas žino, kaip pamatyti kuo daugiau. Taigi šiandien 33-ejų vyras jau yra aplankęs keturias dešimtis šalių, surengęs ne vieną personalinę fotografijų parodą.
Į civilizacijos lopšį
Penkerius metus vienoje didžiausių informacinių technologijų bendrovių dirbantis S. Pauliukas sako, jog įvairiuose pasaulio kampeliuose pirmiausia tenka lankytis darbo reikalais – visur, kur tik būna įgyvendinami kompanijos projektai. „Dirbau Suomijoje, Rusijoje, Vokietijoje, – vardija Panevėžyje gimęs ir užaugęs Saulius. – Toks jau darbas su projektais: dalį laiko praleidžiu Lietuvoje, dalį užsienyje.“
Prisiekinėjantis, kad įspūdingiausios vietos, kurias tenka aplankyti dirbant, – tai besivystančios šalys, S. Pauliukas žino, ką sako. Vos tik pradėjęs karjerą būsimasis konsultantas, šiandien savo patirtimi ir kompetencija besidalijantis ir su kitais, turėjo galimybę žinias gilinti Indijoje. O visai neseniai grįžo iš savanoriškos misijos Peru, kur, juokiasi, ir vėl pavyko sėkmingai suderinti aistrą kelionėms ir darbą. Šiandien sostinėje gyvenantis panevėžietis, kartu su žmona Ugne auginantis trejų greit sulauksiančią dukrą Dominyką, prisipažįsta, kad dalyvauti kone prieš du dešimtmečius įsteigtoje IBM Korporatyvinių paslaugų korpuso programoje buvo ir yra bene kiekvieno didžiulės organizacijos darbuotojo siekiamybė, tačiau tai padaryti pavyksta tik geriausius rezultatus pasiekusiems darbuotojams.
Misijos metu dalyviai dirba socialiniuose ir ekonominiuose projektuose, kuriuose susikerta verslo, technologijų ir bendruomenių interesai. Pirmą kartą tokioje misijoje dalyvavęs panevėžietis įsitikinęs, kad ši programa ne tik padidina kompanijos populiarumą, ugdo pasaulio lyderius, išmanančius vietos kultūrą, tradicijas, turinčius pažangius mokymo įgūdžius, tačiau ir kuria geresnio verslo galimybę besivystančiose rinkose. Prieš pat Naujuosius iš Peru grįžęs S. Pauliukas kaip tik ir dalyvavo tokioje misijoje – kartu su dvylika kitų savanorių iš Švedijos, Italijos, JAV, Australijos, Prancūzijos, Vengrijos, Indijos, Šveicarijos. Informacinių technologijų specialistas neslepia; jam, nors ir patyrusiam profesionalui, tai buvo fantastiška patirtis – spręsti visiškai naujas problemas, bendrauti su skirtingų kultūrų žmonėmis ir, žinoma, susipažinti su neprilygstama Lotynų Amerikos šalimi. „Keturias savaites dirbau antrame pagal dydį Peru mieste Arekipoje“, – pradėjo pasakojimą vis dar nuo patirtų įspūdžių nenustygstantis Saulius, inkų civilizacijos lopšyje praleidęs iš viso net šešias savaites.
Kitoks gyvenimas iš arti
Panevėžietis prisipažįsta: adaptuotis Peru nebuvo lengva. „Iš pradžių teko pakovoti su laiko skirtumu ir aukščiu, mat Arekipa yra pustrečio kilometro aukštyje įsikūręs miestas, – sako S. Pauliukas. – Taip pat teko gana greitai susipažinti su Lotynų Amerikos darbo kultūra.“ Misijos dalyviai turėjo galimybę ne tik bendrauti su vietos verslo atstovais, bet ir pamatyti Peru gyventojų kasdienybę. Bendravimas, džiaugiasi Saulius, tiek su vienais, tiek su kitais buvo šiltas ir draugiškas. „Mūsų Peru komanda Arekipoje dirbo neatsitiktinai. Tai antras po sostinės Limos miestas ir labai stiprus ekonominis centras, – aiškina Saulius. – Šiaip arekipiečiai kažkuo primena žemaičius: tai stiprų identitetą, savitas tradicijas turintis regionas, dalinai apribotas supančių Andų kalnų ir ugnikalnių.“
Kartu su kolegomis dieną praleidęs dviejose Arekipos mokyklose, S. Pauliukas buvo nustebintas moksleivių imlumo. Tiesa, tenykščiai abiturientai mokyklą baigia keleriais metais anksčiau nei lietuviai, ir visi puikiausiai žino, kas yra darbas. „Vos pamatę akmenimis nusėtą mokyklos stadioną supratome, kad mūsų pasiruošta medžiaga apie verslo kultūrą visai netinkama. Čia mokosi vaikai iš neturtingų šeimų, kartu veikia ir vaikų darželis“, – Saulius prisiminė, kad mokiniai pasitiko svečius draugiškai ir smalsiai. „Patys nustebom, kad beveik pusė vaikų jau dabar dirba savaitgaliais ar po mokyklos – kas diskotekų vedėjui padeda apšvietimą reguliuoti, kas parduotuvėje prekes padavinėja, kas sandėlyje ar statybose plytas nešioja...“ „Moterys Arekipoje triūsia su šypsena, ne viena per petį pasirišusi po vaikutį, – tęsė pasakojimą S. Pauliukas. – Vaikiškas vežimėlis Peru – retenybė, visos mamos (ir tėčiai!) vaikus nešioja ant rankų, nuo saulės ir dulkių uždengusios skara.
Didesniuosius nešioja prisirišusios skraiste už nugaros – taip ir linguoja mažiukas kengūriukas mamai ant nugaros, kol pats pradeda vaikščioti... Nemačiau nė vieno verkiančio: tik kyšo smalsi juoda galvytė ir spigina juodas akis į gatvės šurmulį.“ Prisiminimais iš Peru dalydamasis Saulius sakė, kad labiausiai Pietų Amerikoje stebindavo vietinių dievobaimingumas ir kone kiekvieną savaitgalį rengiamos išties įspūdingos religinės eisenos: „Moterys eina basos ir smilko vyrų nešamą didžiulę Kristaus skulptūrą. Orkestrui grojant, procesijos dalyviai gieda, dauguma verkia. Tokios procesijos dar nesu matęs!“
Geriau už kalnus – tik kalnai
S. Pauliukui tie pusantro mėnesio, praleisti kitame pasaulio pakrašty, davė neįkainojamos patirties ne tik profesiniu lygmeniu, bet ir asmeniniame gyvenime. Po keturių savaičių įtempto darbo dvi savaitės buvo skirtos kelionėms po istorines vietas. Sulaukęs iš Lietuvos atskridusios žmonos Ugnės, Saulius leidosi į išvyką po Peru ir Boliviją. Nepamirštamą kelionę lietuviai pradėjo nuo Kusko – inkų imperijos sostinės – bei Maču Pikču kalno šlaite, 2 350 metrų aukštyje stūksančių senovės indėnų tvirtovės griuvėsių. „Tai buvo mano svajonė – pamatyti inkų imperijos likučius, – prisipažįsta vyras. – Juk tai pagrindinis Peru akcentas.“ Panevėžietis sako, kad pamatyti istorijos pamokose studijuotas vietas visada rūpi, tačiau tai nereiškia, kad jos padarys tokį patį įspūdį, kaip kadais perskaičius apie tai vadovėlyje. Viena įspūdingiausių vietų Sauliui pasirodė Bolivijoje stūksanti druskos dykuma.
„Ji iš tiesų įspūdinga, – tikina. – Kita vertus, visi kiti objektai – Kolkos kanjonas, Maču Pikču, Titikakos ežeras – tai vietos, kurias buvo būtina aplankyti. Druskos dykuma pakerėjo įspūdinga aplinka: aktyvūs ugnikalniai, geizerių lygumos, aukštos salos, apaugusios ne vieną šimtmetį skaičiuojančiais kaktusais, margaspalvėse lagūnose braidžiojantys rožiniai flamingai, reti dūzgiantys paukščiai vietovę darė panašią į miražą. Čia visiškai niekas nepriminė šio pasaulio kraštovaizdžio. Dienomis kaitinant saulei, o naktimis spaudžiant siaubingam šalčiui, dykuma alsuoja gyvybe. Nei galo, nei krašto nesimatė.“ Nuolat keliaujantis S. Pauliukas juokaudamas prisipažįsta, kad niekada nenorėtų per atostogas vien miegoti ir valgyti viešbutyje. Aktyvų poilsį seniai pasirinkęs bei, kaip minėta, jau keturias dešimtis šalių aplankęs vyras sako, jog labiausiai keri kalnai, kuriais susižavėjo būdamas vaikas. „Abu tėvai – buvę alpinistai, todėl į kalnus pradėjau kopti dar besimokydamas antroje klasėje... Pirmieji mano kalnai buvo Kolos pusiasalyje – nedideli“, – prisimena Saulius, tuomet, iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kartu su tėvais į kalnus važiuodavęs kasmet. Taigi nuvykęs į Perų panevėžietis nepraleido progos prisijaukinti Andus. Laisvomis nuo darbo dienomis vyras suplanavo keliones į Kolkos kanjoną ir Čačani ugnikalnį, iki kurio teko kopti 6 000 metrų. Alpinizmu visam gyvenimui užsikrėtęs Saulius sako ir dabar kasmet suplanuojantis bent vieną kelionę į kalnus. „Kiekvieną vasarą stengiuosi ištrūkti, – šypsosi. – Esu buvęs Tian Šanio, Fanų, Uralo, Andų, Sajanų, Chibinų kalnuose...“ S. Pauliukas mieliau save vadina kalnų turistu nei alpinistu.
„Nelipu į aukštas viršūnes. Mano tikslas – kuo sunkesniais ir įdomesniais takais įveikti atstumą per kalnus. Patinka eiti per slėnius, perėjas.“ Kartu su Lietuvos keliautojų sąjungos nariais keliaujantis Saulius neneigia: kalnuose nutinka įvairiausių dalykų. Nuo patiriamos euforijos, estetinio pasigėrėjimo, savęs įveikimo jausmo iki gyvybei pavojingų situacijų. „Kaukaze lipant į viršūnę netikėtai pro galvą prašvilpęs akmuo kliudė netoliese buvusią kolegę, jai skilo dubens kaulai, – prieš keletą metų nutikusią bendražygės gelbėjimo operaciją prisiminė S. Pauliukas. – Yra tekę kartu su visais grupės nariais susirišus virve eiti per pavojingus ledynus... Kalnai yra kalnai, čia negali nieko prognozuoti.“ „Mūsų kelionės kalnuose visada turi tikslą, – pabrėžia pašnekovas. – Prieš ketverius metus buvome Tian Šanio kalnuose. Kaip tik buvo praėję penkiasdešimt metų po Lietuvos alpinizmo pradininkų žūties, taigi mūsų tikslas tuo metu buvo aplankyti Gedimino Akstino viršūnę. Visi kopimai į kalnus turi tam tikrą mintį.“
Svajonė – Himalajuose
Į Panevėžį S. Pauliukas grįžta dažnai – ir ne tik tėvų aplankyti. Juozo Balčikonio gimnaziją kone prieš dvi dešimtis metų baigęs panevėžietis ir šiandien dalyvauja mokyklos veikloje, kartu su kolegomis yra įsteigęs gimnazijos Alumnų asociaciją, vienijančią buvusius ir esamus gimnazijos mokinius, organizuoja paskaitas, steigia stipendijas. O kai nedirba, planuoja naujas keliones į kalnus. „Konkrečios viršukalnės neturiu“, – paklaustas apie svajonių žygį atsako Saulius. Bet prisipažįsta, kad svajonę turi – pamatyti pasaulio stogą Himalajuose. Ir ji vis dar neįgyvendinta. „Labai norėtųsi išvysti, kaip atrodo beveik 8 000 metrų viršukalnės...“ – šypsosi vyras. Bet šiemet jis ir taip turi labai daug tikslų. „Norėčiau įkopti į Monblaną Alpėse ir Pamyrą Tadžikijoje, prisiliesti prie lietuviškų viršūnių“, – artimiausiais planais dalijasi panevėžietis, tvirtinantis, jog kaskart grįžęs po kelionių iš naujo suvokia, kaip tokios išvykos padeda teigiamai mąstyti ir produktyviai dirbti. Ir jų poveikis išlieka labai ilgai. „Viskas, kas nereikalinga, po kelionių tiesiog išsitrina iš galvos. Bet niekada nepamirštu kompiuterių ir banko kortelių kodų!“ – juokauja Saulius, kalnuose paliekantis visas nereikalingas mintis. Fotografu mėgėju save vadinantis vyras priduria, kad, kaip ir kalnai, fotografija – vienas jo pomėgių. Vaikystėje pradėjęs fotografuoti, iki šių dienų surengęs ne vieną personalinių darbų parodą, Saulius šiandien tam turi vis mažiau laiko.
