Emigrantas Algirdas pasakoja, kad iki COVID-19 pandemijos, paskutinius 5-erius metus keliavo po pasaulį.
„Dirbau įvairiausius darbus skirtingose šalyje vien tam, kad susitaupyčiau pinigų ir galėčiau keliauti. Kai pavykdavo susitaupyti pakankamai iškeliaudavau ir keliaudavau tol, kol pasibaigdavo pinigai“, – sako vyras.
Paskutiniuosius du metus Algirdas gyveno Norvegijoje ir dirbo sunkvežimio vairuotoju. Vyras sako, kad galvojo Norvegijoje padirbti metus, tačiau pandemija sujaukė planus.
„2015 metais išėjau į savo pirmąjį 1000km ilgio žygį iš Prancūzijos iki Portugalijos pakrantės. Tuomet pagalvojau, kad būtų įdomu save dar labiau išbandyti ir eiti ilgesnį atstumą. Taip gimė svajonė eiti Via Alpina, 2800km žygį“, – atskleidžia pašnekovas.
Vyras pasakoja, kad kalnai jį be galo žavi: „Kalnuose galima jausti kažką magiško ir paslaptingo, todėl norėjau savo vasarą praleisti būtent kalnuose.“
Algirdas šiam žygiui ruošėsi tris mėnesius, kruopščiai planavo maršrutą ir ruošėsi fiziškai. Deja, dėl asmeninių priežasčių teko atsisakyti šios idėjos.
„Teko ieškoti alternatyvos. Kadangi gyvenu Norvegijoje nusprendžiau, kad eisiu į žygį per Skandinaviją. Tokiai kelionei reikėtų ruoštis apie pusę metų, o aš turėjau tik mėnesį. Tačiau kai yra didelis noras, niekas nebaisu“, – pasakoja apie pasikeitusius planus Algirdas.
Šiauriausias Europos taškas
Algirdas pasakoja, kad žygis prasideda šiauriausiame Europos taške Nordkapp, o jo pabaiga pietinėje Norvegijos pakrantėje. Vyras jau nuėjo 1600 kilometrų.
„Šio ilgio žygis apie 2500-2600km. Dar nesu tikras aš man pavyks jį visą įveikti“, – juokiasi vyras.
Šio žygio kelias veda už poliarinio rato, į pietus per Skandinavijos kalnų grandinę, kuri yra ilgiausia kalnų grandinė Europoje. Algirdas sako, kad gamta čia visiškai nepaliesta žmogaus, o visur plyti didelė tuštuma.
„Kelias už poliarinio rato veda per klajoklių Samių žemes, kur beveik kiekvieną dieną matau būrius jiems priklausančių elnių. Turiu pripažinti, kad gamta arktinėje tundroje negailestinga. Kalnų perėjimai ir laisvų akmenų keliai kartais būna tikras iššūkis kūnui ir protui“, – neslepia pašnekovas.
Algirdas sako, kad dėl ankstyvos ekspedicijos pradžios teko susidurti su daugybe iššūkių: „Teko eiti per vis dar tirpstantį sniegą ir bristi per sraunias upes. Kartais būdavo tokių pavojingų vietų, kad turėdavau ieškoti kelio aplink. Pirmąsias tris savaites visada buvau šlapiomis pėdomis.“
Paklaustas, kur miega, Algirdas atsako, kad daugiausia laiko praleidžia palapinėje, tačiau kartais pasiseka rasti žygeiviams skirtų namukų, kuriuose galima apsistoti.
„Maistą valgau labai paprastą, kurį lengva neštis ir kuris ilgai negenda. Pavyzdžiui, makaronus, ryžius, pupeles, kruopas, riešutus, džiovintus vaisius, šokoladą ir pan.“, – pasakoja apie žygio mitybą pašnekovas.
Vienam eiti nelengva
Vyras atskleidžia, kad vienam eiti tikrai nėra lengva.
„Būna dienų, kai labai liūdna, norisi kompanijos. Manau, kad tai natūralu, juk esame pripratę būti apsupti daugybės žmonių. Buvimas vienam, toli nuo namų, laukinėje gamtoje, baugina. Atsitikus nelaimei niekas negalėtų padėti, o juk ir nežinia, kada, kas nors tave surastų“, – sako Algirdas.
Vyras sako, kad pirmosiomis savaitėmis nesutikdavo nei gyvos dvasios, kol nenueidavo iki kaimo nusipirkti atsargų. Tačiau įpusėjus liepos mėnesiui ir prasidėjus žygiavimo sezonui, galima vis dažniau sutikti žygeivių.
Paklaustas, ar šis žygis turi tikslą, Algirdas atsako, kad konkretaus tikslo nėra.
„Labai myliu gamtą ir nuotykius, mėgstu keliauti, dievinu naujus išbandymus. Kartais norisi paprasčiausiai pabėgti nuo realybės, pabūti ramybėje ir mėgautis gamtos stebuklais. Noriu geriau pažinti save, o gal net atrasti iš naujo. Manau, kad labai svarbu išmokti būti vienam ir įsiklausyti savo minčių. Bet visų svarbiausia – mėgautis akimirka ir gyvenimu“, – apibendrina drąsusis žygeivis.
