Su portalu tv3.lt vaikinas pasidalino žygio įspūdžiais ir plačiau papasakojo apie mintį tapti vienu pirmųjų, vaikščiojusiu šalia Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio.
Kai dar gyveno Šakiuose, 2010 metais per žinias vaikinas pamatė naujienas apie išsiveržusį vulkaną Islandijoje ir suprato, kad ugnikalnio išsiveržimą per gyvenimą privalo pamatyti gyvai.
„Islandijoje paskutinį kartą išsiveržęs galingas ugnikalnis buvo Ejafjadlajokudlis, kuris yra po Mydrasjokul ledynu, tikriausiai daugelis dar pamena šį išsiveržimą. Tuo metu negyvenau Islandijoje, bet girdėjau apie tai būdamas Lietuvoje. Tada pirmąjį kartą sužinojau apie Islandiją ir laukiau ugnikalnio išsiveržimo nuo pat atvykimo į šalį“, – pasakojo pašnekovas.
Pasiruošti žygiui neužtruko
Naktį, vos išgirdęs, jog ugnikalnis išsiveržė, D. Matkevičius net sekundės nesuabejojo – žinojo, kad turi išpildyti taip ilgai turėtą svajonę. Tuomet ant pečių užsidėjęs kuprinę, vaikinas iškeliavo pamatyti išsiveržimą iš arčiau.
„Tai buvo naktinis žygis, leidausi su žygio ekipuote, su sunkia kuprine pamatyti šio nuostabaus reginio. Buvau vienas pirmųjų, 5 ryto, prie šio ugnikalnio. Geldingadaluro ugnikalnis paskutinį kartą buvo išsiveržęs prieš 800-900 metų, tai buvo vienas iš įspūdingiausių gamtos reginių, kokius teko pamatyti“, – dalinosi įspūdžiais pašnekovas.
Šis išsiveržimas – nedidelis, tačiau žygis ir jo metu pamatyti vaizdai vaikiną itin sužavėjo: „Įspūdingiausia buvo vos ugnikalniui išsiveržus, tada pirmąjį kartą pamačiau ugnikalnį. Nors šitas išsiveržimas labai mažas, bet gali keisti savo kryptį ir galingumą ir būti daug stipresnis.“
Tiesa, Deividas prie ugnikalnio taip greitai atsidūrė neatsitiktinai. Tam pasiruošti padėjo sukaupta patirtis ir tikėjimasis, jog išsiveržimas kažkada vis tiek įvyks.
„Labai ilgam tam ruošiausi, planavau ir žinojau, kad kažkada išsiverš tas ugnikalnis ir turiu būti tinkamai pasiruošęs tai dienai išaušus. Mano kuprinėj jau buvo sudėti visi reikiami daiktai. Sužinojęs pagrindinėse žiniose, kad ugnikalnis išsiveržė penktadienį dešimtą valandą, jau po keletos valandų su draugu žygiavome“, – kalbėjo D. Matkevičius.
Į žygį pasiėmė ir draugą
Į žygį Deividas kartu pasiėmė ir draugą. Jis žinojo, kad taip bus saugiau, be to, prireikus pagalbos, ji bus suteikta ir nereikės kreiptis į specialias pagalbos komandas.
„Žygiavome kartu su draugu, kad galėtume vienas kitam padėti reikalui ištikus."
Būti pirmuoju šalia išsiveržusio ugnikalnio – rizikinga. Galima ir susižaloti, ir paklysti. Tačiau Deividui padėjo ne tik navigacija, bet ir raudonai nušvitęs dangus, atspindintis tekančią lavą.
„Nebuvo baisu, nes turėjau gerą pasiruošimą, žinojau, kur einu. Žinojau žemėlapyje, kur yra ugnikalnis, bet taip pat naktį padėjo orientuotis raudoni debesys, kurie atspindėjo tekančią lavą iš ugnikalnio. Turėjau navigaciją laikrodyje, tai vadovavausi ja bei žemėlapiu. Laikrodyje taip pat turiu kompasą, kuris mane orientavo ir leido nepaklysti“, – apie tai, kas padėjo orientuotis, pasakojo vaikinas.
Vaikinas žygio metu sukorė 20 kilometrų ir užtruko 12 valandų: “Iš viso nuėjau 20 kilometrų, žygiavau ilgesniu keliu, nes buvo keliai uždaryti tą vakarą, kai ugnikalnis išsiveržė. Man teko 20 kilometrų eiti ir gavosi apie 12 valandų žygis – 5 valandos į priekį, tiek pat atgal ir dvi valandas pabuvau prie ugnikalnio“, – žygio trukmę įvardijo D. Matkevičius.
Tiesa, dabar keliauti būtų žymiai lengviau – tektų nueiti mažiau kilometrų, o orientuotis padėtų sudėti ženklai: „Dabar jau yra suorganizuota visai kitaip ir galima daug arčiau privažiuoti, sužymėti takai ir yra ženklai, kurie padeda orientuotis ir nepasiklysti. Žygiavau daug ilgesniu taku, o dabar jis jau sutrumpintas.“
Ugnikalnis spjaudėsi kenksmingomis dujomis
Pasiruošimas žygiui buvo greitas, mat vaikinas – puikios fizinės formos, o ištvermę treniravo dar gyvendamas Lietuvoje, kurioje yra išvaikščiojęs daugelį gražiausių kraštovaizdžių. Padėjo ir savanoriavimas kariuomenėje bei jos metu įveikti naktiniai žygiai.
„Labai daug žygiavau Lietuvoje po įvairias vietas ir teko savanoriauti kariuomenėje, tai taip pat teko leistis į labai ilgus naktinius žygius. Tokiu būdu sukaupiau patirtį ir Islandijoje apsigyvenęs supratau, kad norint daugiau pamatyti šios šalies kraštovaizdžių, aš privalau įgyti tam tikras žinias ir būti kuo geriau susipažinęs su Islandijos neprognozuojama gamta“, – kalbėjo pašnekovas.
D. Matkevičiaus kuprinėje sugulė krūva įvairių daiktų – vanduo, maistas, papildomi drabužiai. Tai būtiniausi dalykai, išsirengus į tokio tipo žygį.
„Reikia turėti pasiruošus ir vandens, ir pirmą medicinos pagalbą ir, žinoma, tam tikrų užkandžių tos dienos žygiui. Ir, aišku, turėti foto kamerą ir kitus higienos reikmenis, kurių gali prireikti žygio metu“, – kuprinės turinį vardijo vaikinas.
Itin svarbu buvo ir tinkama apranga bei avalynė – pritaikyti batai, apsauga nuo vėjo bei šilta striukė: „Žygio metu, per tas 5 valandas žygiuojant link ugnikalnio, buvau gan plonai apsirengęs, bet turėjau sluoksnį nuo lietaus, kuris sušvelnino vėją. Kai sustojęs atvėsdavau, reikėdavo iš kuprinės išsiimti šiltesnę striukę ir pradėjus eiti reikėjo vėl nusirengti, kad nebūtų labai karšta.“
Tačiau svarbiausia buvo nepamiršti apsauginės kaukės. Ugnikalniui išsiveržus, atmosferoje susidaro daug ir įvairių nuodingų medžiagų – rūgščių, dioksidų ir kitų, kurios yra kenksmingos ir jų saugotis būtina.
„Žinoma, labai svarbi buvo kaukė, apsisaugojimui nuo kenksmingų dujų, kurios yra skleidžiamos iš ugnikalnio ir reikia būti kuo toliau nuo skleidžiamų kenksmingų dujų“, – pasakojo Deividas.
Ugnikalnius prilygina stebuklams
Kadangi vaikinas žygiavo po išsiveržimo praėjus mažam laiko tarpui, nuo ugnikalnio teko laikytis atokiau. Tad iš labai arti lavos išvysti nepavyko dėl saugumo, tačiau dabar yra visos galimybės priartėti prie išsiliejusios lavos.
„Pirmąją dieną reikėjo laikytis atokiau, 300 metrų nuo ugnikalnio ir svarbu laikytis saugaus atstumo, kad, pasikeitus vėjo krypčiai, galėčiau pakeisti savo kryptį ir išvengčiau pavojingų dujų. Pirmąją dieną buvo išmatuotas dujų kiekis ir paskelbta, kad galima būti arčiau lavos, per keletą metrų, tačiau vengti kenksmingų dujų“, – kalbėjo vaikinas.
Pamatytus vaizdus vaikinas prilygino pasaulio stebuklui. Ugnikalniai jam – itin įdomūs ir paslaptingi, todėl daug apie juos skaito ir išmano.
„Buvo labai įdomu, nes, visgi, Islandijoje yra 32 aktyvūs ugnikalniai, o jie yra tarsi kaip kaminai žemėje, kurie surenka žemės mantiją ir išmeta į paviršių, tą skystį, kuris vėliau yra magma. Tas tikrai labai žavi ir domina, kad tie akmenys, kurie yra magmos židiniuose po pamatine uoliena, kyla per vulkano stemplę, pro kraterio angas ir taip atkeliauja iki žiočių.
Tada lavos skystis sudaro spaudimą ir, kai jau neįmanoma jo atlaikyti, žemės tektoninės plokštės tiesiog išsiveržia pro kraterį ir laikui bėgant pro antrąsias angas. Tikrai labai nepaprastas reginys, ypač šiais laikais. Toks kaip naujasis stebuklas“, – pamatytais vaizdais žavėjosi pašnekovas.
Tiesa, žygio vaikinui neužteko – dabar svajoja ugnikalnį išvysti iš aukštai: „Yra alternatyvų ir galima skristi sraigtasparniu bei lėktuvu. Ir kainos yra labai prieinamos. Planuoju pats skristi lėktuvu, nes iš paukščio skrydžio galima pamatyti šį ugnikalnį visai iš kitos perspektyvos, kurios negalima tiesiog pamatyti nuo horizonto“, – ateities planus dėstė pašnekovas.
