Audrius Zarauskas jau seniai svajojo pasiekti Nordkapą - beveik patį Šiauriausią Europos tašką. Apie tai jis mąstė dar sėdėdamas mokyklos suole geografijos pamokose, kai apie šią vietą nuolat pasakojo mokytojas ir keliautojai. Savo svajonę jis įgyvendino - apie tai šis Audriaus pasakojimas.
Audrius Zurauskas pasakoja ir siunčia nuotraukas apie kelionę į vieną šiauriausių Europos vietų - Nordkapą, - rašo tinklapis ekstremalas.lt
"Pirmasis mano bandymas tai padaryti buvo 2010 metų vasarą. Kelionę su keliais mokyklos draugais pradėjome Sassnitz (rytinė Vokietija) dviračiais. Nuvažiavus iki Karlshamn (pietinė Švedija, apie 1400 km) draugai keltu, kartu su mano dviračiu, grįžo į Lietuvą, o aš tęsiau kelionę vienas stabdydamas pakeleivingus automobilius.
Tuomet ketinau pasiekti kelionės tikslą Norvegijos vakarine pakrante, tačiau, net ir turint patirties, keliauti autostopu šioje šalyje yra labai sunku, todėl net nepasiekęs poliarinio rato nusprendžiau grįžti namo ir kada nors sugrįžti nuosavu transportu.
Grįžus namo, pailsėjus, pradėjo įkyriai kamuoti mintis, jog be reikalo apsisukau, jog reikėjo tranzuoti toliau, nepasiduoti. Ši idėja manęs niekaip neapleido, todėl nusprendžiau ją realizuoti kai tik pasitaikys proga. Kadangi studijuoju universitete artimiausia proga išvykti, neskaitant vasaros atostogų, buvo Kalėdų metas.
3000 km autostopu šiaurėje
Myliu tranzavimą. Pradėdamas planuoti kelionę dar svarsčiau apie kitus keliavimo metodus, tačiau jau mačiau save stovintį šalia kelio ir tiesiantį ranką ar laikantį ženklą su miesto, kurį noriu pasiekti, pavadinimu. Kitokio kelio tiesiog negalėjo būti.. Šįkart savo tikslo siekti pradėsiu nuo Tampere miesto pietų Suomijoje.
Kelionei pasiruošiau per keletą mėnesių - detaliai išstudijavau kelius, galimas oro sąlygas, susiradau mane dominančius objektus, kuriuos galėčiau aplankyti pakeliui, įsigijau ar pasiskolinau trūkstamą inventorių, užsisakiau lėktuvo bilietus, susikroviau kuprinę ir išvykau.
Iki Kauno aerouosto mane pavėžėjo kambariokas. Mašinoje tvyrojo rimtis ir tyla, galvoje sukosi vienintelė mintis - kodėl gi aš tai darau? Paskutinis skambutis telefonu terminale, užsegtas saugos diržas lėktuve - viskas - kelio atgal jau nėra.
Pasiekti šiauriausią Europos tašką ir grįžti turėsiu 17 dienų. Tikėtina, jog kelyje susidursiu su temperatūra siekiančia apie 40 laipsnių šalčio, didžioji dalis kelionės naktų numatyta palapinėje, o be to, keliausiu pačiu tamsiausiu metų laiku, kai šiauriau poliarinio rato „diena“ trunka kelias valandas, o pačioje šiaurėje ji beveik neegzistuoja.
Per CouchSurfing.org projektą susiradęs žmogų, kuris mane priims į svečius Tampere mieste kelias dienas praleidžiu ten ir 2010 metų gruodžio 19 dienos rytą, 9 valandą 48 minutės atsistoju prie kelio vedančio šiaurės link. Temperatūra minus 25 laipsniai.
Tranzuoti Suomijoje, o ypač žiemą, yra ganėtinai lengva - per pirmą dieną, per 9 valandas, įskaitant laukimą, nuvažiuoju apie 650 km.
Sudėtingiausia stabdyti automobilius sutemus. Kad būčiau matomas, atspindinčia liemene aprengiu kuprinę, ją pastatau prieš save, tuomet kitą tokią pat liemenę apsirengiu pats, apsikarstau atšvaitais, savo ciklopą (žibintuvėlį ant galvos) nukreipiu į žemę (kad neakinčiau vairuotojų) ir įjungiu mirksėjimo režimą.
Veikia - vairuotojai puikiai mane mato net visiškoje tamsoje, o kadangi naudoju didelio formato ženklus, kai kurie netgi sugeba juos perskaityti.
Pirmoji nakvynė visuomet įdomiausia - ar pasiteisins inventorius, ar nebus šalta?
Labai džiaugiausi, kad pasirūpinau kelioniniu sniego kastuvu - statyti palapinę ant sniego ir paskui jį tirpinti savo kūno šiluma tikrai ne labiausiai gundanti perspektyva. Teoriškai vakarinė rutina paprasta - išsikasu plotą palapinei, ją pasistatau, pripučiu kilimėlį, išsitiesiu miegmaišį, skysto kuro degiklio pagalba išsiverdu vakarienę, pavalgau, išvalau indus ir labanakt.
Na, bet pirmasis blynas visuomet prisvilęs. Greitai ir efektyviai pasimokau, jog be pirštinių liesti metalinius daiktus tikrai neverta, o pirmą kartą naudodamas skysto kuro degiklį (nes dujos ties tokia temperatūra tiesiog užšąla savo balionėlyje) sugebu degiu skysčiu apipurkšti palapinę. Tačiau gyveni ir mokaisi.
Miegu apsirengęs keliais sluoksniais rūbų, iš miegmaišio iškišęs tik nosies galiuką - maloniai šilta. Didžiausia problema - psichologinė kova ryte, kai reikia išlįsti iš šilto guolio, kažkaip susipakuoti visus daiktus ir po lengvų pusryčių vėl eiti prie kelio ir bandyti savo laimę.
Antrąją kelionės dieną kertu poliarinį ratą, aplankau sniego/ledo viešbutį esantį šalia Kolari miestelio.
Nuostabios spalvos, iš ledo padaryti baldai, sniego sienos ir skliautai palieka tikrai didelį įspūdį. Nuoširdžiai rekomenduoju esant galimybei jame apsilankyti, o jei kišenė leidžia ir praleisti naktį ant storais kailiais padengtų ledinių lovų. Na, o aš vėl statausi palapinę.
Kitos kelios dienos gan ramios - pamatau gausybę šiaurės elnių, keletą briedžių, įvažiuoju į Norvegiją, aplankau samių parlamentą Karasjok miestelyje, pirmuosius šiaurinius fiordus. Keisčiausia - temperatūra - ruošiausi šalčiui, o gamta kaip visad iškrėtė pokštą - ties viena šalčiausių Norvegijos vietų, jau minėtu Karasjok miesteliu, kuriame temperatūra žiemą beveik nuolat siekia 30-40 laipsnių šalčio, vos minus 14 laipsnių, o likus 129 km iki Nordkapo, Olderfjord kaimelyje - minus 4.
Palapinėje, kurioje oras sušyla nuo mano kūno temperatūros pradeda atitirpinti sudrėkę, o vėliau užšalę daiktai, kondensatas, kuris buvo pavirtęs ledu/sniegu vėl virsta vandeniu, viskas drėksta.
Gruodžio 23 diena. Iki Nordkapo liko 129 km
Šalia kelio, su ženklu „NORD“ (šiaurė Norvegiškai), atsistoju tik 11:40 val. vietos laiku. Labai sunku išlįsti iš palapinės kai aplinkui visiškai tamsu. Atsistoju ir stringu. Vieta atrodo ideali - iškart už miestelio, lengvai apšviesta pakelės žibinto, yra daug vietos saugiai sustoti dar ne greitai važiuojančiam vairuotojui.
Po maždaug 3 valandų sustoja pirmasis vairuotojas, padovanoja vyno butelį artėjančių švenčių proga, tačiau pavežti negali. Aš jam atsilyginu suvenyriniu buteliuku lietuviško midaus.
„Tuščiai“ palaukęs dar dvi valandas, nusprendžiu eiti atgal, miestelio link, ir pažiūrėti ar nėra kokio nors autobuso mano kryptimi. Susilankstęs ir įsidėjęs savo ženklą į kišenę užsidedu kuprinę ir krypuoju miesto link.
Beeidamas pastebiu atvažiuojantį automobilį. Turint pakankamai patirties keliaujant autostopu, kartais tiesiog jauti - šis vairuotojas tau sustos. Pilnas pasitikėjimo savimi ištiesiu ranką su atkištu nykščiu ir atšvaitu delne ir automobilis, žinoma, sustoja.
Magerøya sala, T formos sankryža, vairuotojas suka į dešinę, šiauriausias Europos taškas kairėje, iki jo 31km. Man išlipant iš automobilio Norvegas pasiteirauja, ką darysiu dabar (dabar yra apie 18 valanda, visiškai tamsu, minus 5 laipsniai). Atsakymas paprastas - eisiu iki Nordkapo pėsčiomis, šiandien manęs jau niekas nebesustabdys.
Kelias gražus, vienoje pusėje kalnai, kitoje ošia Barenco jūra.
Nuėjus apie 7km sustoja vairuotojas, kuris mane paveža iki paskutinių 13km iki Nordkapo. Ši kelio atkarpa yra gan pavojinga ir žiemą yra uždaryta saugumo sumetimais, ja galima važiuoti tik konvojumi, kuriam specialiai nuvalomas kelias.
19:30 val., dėl viso pikto apsikeičiame kontaktais, kuprinė ant pečių, einu. Po keleto kilometrų suprantu kodėl kelias yra uždarytas - prieš tai buvęs gan lygus ir sąlyginiai be sniego jis pradeda kilti aukštyn, leistis žemyn, tampa vingiuotas, kairėje pusėje stati nuokalnė, kuri tamsoje atrodo kaip praraja, dešinėje - kalnas, vietomis sniegas iki kelių, ant asfalto ledas.
Lyg to būtų maža pakyla šiaurinis vėjas, kartu su savimi nešdamas sniego ir ledo kristalus. Beveik nesugebu eiti veidu į priekį, tenka link tikslo brautis pasisukus šonu, matomumas tiesiog įspūdingai mažas - vos keletas metrų.
Orientuojuosi tik į šalia kelio esančius šviesą atspindinčius polius nukreipęs savo ciklopą ir sekdamas atspindžius, kurių kartais visai nesimato, labai stengiuosi laikytis kelio ir jokiu būdu nenusiristi nuo kalno..
Po 4 valandų ėjimo pasiekiu Nordkapą ir jo lankytojų centrą, šiam keliui atidaviau viską. Viskas, aš tai padariau, jausmas tiesiog neaprašomas, jį reikia patirti pačiam. Paskutinius 500 metrų ėjau lygiai pusvalandį, toks buvau pavargęs kelio pabaigoje.
Labai apsidžiaugiu prie Nordkapo centro darbuotojų įėjimo radęs šiokią tokią pastogę, tarsi prieangį be durų. Jis pakankamo dydžio, kad galėčiau visu ūgiu atsigulti ant žemės, yra, nors ir ne visai sandarus, stogas, keturios sienos ir nors kartais į vidų vėjo gūsis įpučia sniego, man tai tikri pasakų rūmai. Pasikloju kilimėlį, miegmaišį, atsigeriu vandens, iškišu nosį iš ir kaukiant beprotiškam šiaurės vėjui užmiegu.
Ryte mane pažadina, kaip maniau sniego motociklo garsas. Džiaugiuosi, nes paskutinis mane pavežęs vairuotojas žadėjo šiandien atvykti manęs aplankyti. Iššokęs iš miegmaišio bėgu sveikintis ir labai nustembu - prie pat mano rūmų stovi autobusiukas su mirksinčiu žiburėliu ant stogo, šalia jo - trys žmonės.
Angliška greitakalbe pradedu aiškinti kas aš toks ir ką čia veikiu, nes visgi miegojau privačioje teritorijoje, tačiau žmonės ryškiai nelabai supranta ką aš noriu jiems pasakyti ir tik pamatę mano migį ir šalia sukrautus daiktus supranta, ką aš čia veikiu.
Esu pakviečiamas sušilti į centro vidų, pavaišinamas arbata, blynais. Pasirodo šiandien į centrą atvyks šiek tiek lankytojų ir jo darbuotojai atvyko priimti svečius. Šis centras yra labai erdvus, turi savo kino salę, daugybę įvairių meninių ir istorinių instaliacijų.
Smagu pasivaikščioti, pažiūrėti filmą. Po poros valandų svečiai ir darbuotojai išvyksta, o aš pasiteiravęs ar galiu dar kartą pernakvoti prieangyje pasilieku dar vienai nakčiai.
Kitas rytas labai gražus, vėjas beveik nurimęs, išeinu pasivaikščioti po apylinkes, pafotografuoti. Grįžęs vėl randu darbuotojų autobusiuką, galvoju - šaunu, vėl šiek tiek sušilsiu, be to šiandien planavau pradėti kelionę atgal, todėl tikėjausi, jog darbuotojai mane paveš nors tuos 13 sunkiausių kilometrų civilizacijos link.
Pastebiu nuo centrinio įėjimo nukasinėjantį sniegą vyrą, „God jul!“ (gerų Kalėdų Norvegiškai), „God jul!“ atsakau, toliau šnekame angliškai, tačiau vyriškis angliškai kalba kažkaip įtartinai, labai jau ne norvegiškai ir veido bruožai ne visai šiaurietiški.
Esu pakviečiamas vidun ir ten manęs paklausia iš kur aš atvykęs - „Litauen“ (Lietuva norvegiškai) atsakau. 2 sekundžių pauzė ir link manęs artėja draugiškai tiesiama ranka, iš vyro lupų sklinda magiški žodžiai „Na tai labas“.
Jau labai seniai nebuvau taip kuo nors nustebintas. Kelias minutes negalime nustoti juoktis ir atvirai reikšti nuostabą bei džiaugsmą - visi trys šiandien į Nordkapo centrą atvykę darbuotojai - Vytautas, Valė ir Rima - lietuviai.
Nuoširdžiai sunku patikėti, jog Šv. Kalėdų dieną, pačioje Europos šiaurėje gali sutikti tautiečių. Tiesiog tikrų tikriausias Kalėdinis stebuklas.
Esu pakviečiamas Kalėdų vakarienei ir po tikrai vienišoko Kūčių vakaro mielai sutinku. Karštas dušas ir tikrų tikriausia Kalėdų vakarienė su tikrų tikriausiais lietuviais. Ko gi dar gali norėti pavargęs keliautojas?
Vytautas pasiūlo kelioms dienoms apsistoti pas jį, taip ir padarau. Gruodžio 27 dieną pajudu namų link.
Sekasi ganėtinai neblogai ir Tampere miestą pasiekiu už 4 dienų. Oras grįžimo metu vėsokas (iki minus 31 laipsnio), tačiau bent jau nedrėgna, be to grįžtant neteko nei vienos nakvynės praleisti palapinėje - mane pas save į svečius nuolat pakviesdavo vairuotojai, o vieną nakvynę buvau sutaręs iš anksto, vėl per CouchSurfing.org projektą.
Nauji metai Tampere, suomių kompanijoje, keblus rasto šiaurės elnio rago pakavimas į kuprinę, šviežiai atspausdinto lėktuvo bilieto kvapas, namai.
Baigiamasis žodis
Iš viso nutranzavau apie 3000 kilometrų, Nordkapą iš Tampere pasiekiau per 5 dienas, grįžau per 4, be paminėtų dalykų mačiau šiaurės pašvaistę (nors ir nelabai įspūdingą), ragavau džiovintos šiaurės elnio širdies, buvau pakviestas į tikrą suomišką pirtį, pakeliui sutikau tikrai daugybę nuostabių žmonių, o autostopas man padėjo žymiai nuodugniau pažinti šalis kuriose keliavau, atidarė daugybę durų, sukūrė galimybes patirti kažką naujo.
Tačiau tai turbūt galėtų pasakyti kiekvienas tiesęs ranką pravažiuojančiam vairuotojui ir jautęs tą, tarsi momentinės loterijos, ar turint daugiau patirties, tarsi gudraus pokerio žaidimo, azartą žmogus.
Tiems kas dar nebandė šio puikaus metodo pažinti šalį, jos kultūrą ir patirti ką nors naujo - nuoširdžiai rekomenduoju ilgai nelaukti ir išmėginti savo sėkmę".
Nordkapas (Šiaurės kyšulys) yra kyšulys Magerojos saloje, Finmarko provincijoje, šiaurės Norvegijoje.
Sala su žemynu sujungta požeminiu tuneliu (pravažiavimas mokamas). Koordinatės:71°10′21″N 25°47′40″E / 71.1725°N 25.79444°E / 71.1725; 25.79444
Šis kyšulys - 307 m aukščio stati uola - dažnai laikomas šiauriausiu Europos tašku. Faktiškai keletą kilometrų į šiaurės vakarus esantis Knivskjellodden yra apie 1500 m šiauriau nei Nordkapas, tačiau jis yra mažiau patrauklus turistine prasme. Be to, Nordkapas yra saloje, o žemyno šiauriausia dalis yra 2 minutėmis ir 19 sekundžių piečiau ir už 69 km į rytus nuo Nordkapo esantis Nordkinn (Kinnarodden).
Pavadinimą kyšuliui 1553 m. davė anglų keliautojas Richard Chancellor, kuris ieškojo šiaurės rytų jūrų kelio į Aziją.
1943 m. Nordkapo apylinkėse vyko Nordkapo jūrų mūšis.
Audriaus Zarausko nuotr.
