Ieva Žigaitė, LRT televizijos laida „Stilius“, LRT.lt
Jeigu esate arbatos gurmanas ir ieškote ypatingų įspūdžių, verta apsilankyti Kinijoje. Arbatos žinovas Armandas Burba pasakoja, kad ten auga kelių tūkstančių metų senumo arbatos medis, o arbatos lapus lūpomis renka nekaltos mergelės. O jei keliauti nemėgstate, bet ryte išgeriate puodelį geros arbatos, būkite tikras, kad dieną pradedate teisingai – juk teigiama, kad arbata ilgina gyvenimą.
Arbatos medis, kuriam 3 200 metų
„Man teko laimė būti prie seniausio pasaulyje arbatos medžio, kuriam 3 200 metų. Čia galbūt brangiausia, ką turiu savo arbatos kolekcijoje, – lapai, kuriuos, galima sakyti, ant kelių parsivežiau, kurie surinkti būtent nuo to seno istorinio medžio“, – dalijasi įspūdžiais arbatos žinovas Armandas Burba.
Kad galėtų parsivežti retą brangenybę namo, į Lietuvą, tą kartą A. Burba prie Kinijoje augančio ir griežtai saugomo medžio laukė keturias valandas. Rytų kultūra vyrą domino nuo mažens, jis ragavo visko, ką tik rado aplink, tačiau prieš 19 metų lemtingas buvo apsilankymas vienoje parduotuvėje.
„Joje radau šitą daiktą – čia arbata. Tais laikas neįsivaizdavau, kas tai yra, net nesupratau, kaip ją teisingai paruošti. Galbūt patraukė įpakavimas, galbūt pati forma... Šitas gabaliukas arbatos išliko nuo 1994 metų, o kai vėliau pradėjau aiškintis, sužinojau, kad tai Nanio valstijoje gaminama arbata pueras. Taigi nuo šito gabaliuko viskas ir prasidėjo“, – pasakoja Armandas ir prisimena, kad jį sužavėjo visiškai kitoks nei iki tol ragautos arbatos skonis. Jis teigia, kad Europa pripratusi prie juodosios arbatos, kurią kinai vadina raudonąja ir kurios patys nelabai geria, tačiau eksportuoja. Armando atrastasis pueras panašus į mums įprastą juodąją arbatą , tačiau kitaip gamintas, kitaip fermentuotas.
Gera arbata – tik iš gražiausių Kinijos vietų
Pasak arbatos žinovo, jos gamybą būtų galima palyginti su silosavimu: surinkti ir išdžiovinti lapai supilami į dideles krūvas (apie 200 kg vienoje krūvoje), užpilami vandeniu ir natūraliai rūgsta nuo 30 iki 120 dienų. Paskui arbatą išdžiovina ir supresuoja. Net ir presavimas turi prasmę – taip arbata nepraranda aromato, be to, užima triskart mažiau vietos nei biri.
„Kinijoje šiaip sau nieko nebūna, kinai labai praktiška, labai išradinga tauta, galima iš jų pasimokyti daugybės dalykų“, – teigia Armandas. Jis gali drąsiai taip kalbėti, nes toje šalyje lankosi kasmet, o pirmą kartą prieš 15 metų nuvažiavo būtent dėl arbatos. Kinijoje didžiausią įspūdį palieka tai, kad tikrai gera arbata visada auga nuostabiose, saulėtose vietose, kalnuose. Taigi toks aromatas ir skonis atsiranda ne šiaip sau – tai puikios vietos kūrinys, todėl ankstyvas rytas kalnuose, arbatos plantacijoje, – vienas iš nuostabiausių vaizdų, kuriuos žmogus ir gali, ir turi pamatyti.
Arbata turi būti tobula
Pasak Armando, gera arbata turi būti renkama ir apdirbama tik rankomis, tačiau pasaulio poreikiai milžiniški, komercija klesti, dėl kiekio aukojama kokybė, tad kai kurias arbatos rūšis baigia pražudyti jų pačių populiarumas. Kiekvieną kartą važiuodamas į Kiniją Armandas žino, kad teks kalbėtis su daugybe augintojų, gamintojų, kol atsiras toks, kuriam svarbiau kokybė.
„Mes su tais žmonėmis pajaučiame vienas kitą, sutikęs tokį žmogų, žinau, kad jis bus mano draugas“, – juokiasi Armandas ir prasitaria, kad arbata jį išmokė vieno dalyko – siekti to, ko neįmanoma pasiekti, – tobulumo. Pasak Armando, arbata turi būti tobula: tobula forma, tobula spalva, tobulas aromatas, skonis. O prie reikia pridėti savo ranką.
Ne ceremonija, o menas
Norint paruošti arbatos, būtina turėti vandens, arbatos ir arbatinuką ir meistriškumo. Ruošimo nereikėtų vadinti „ceremonija“ – šis žodis vartojamas per dažnai ir netiksliai. Kinijoje arbata geriama, ragaujama. Jokiu būdu tai ne ceremonija, nes kinams ceremonija daugiau religinio pobūdžio veiksmas. Tačiau per daugelį ceremonijų, kai pagerbiami protėviai, jaunavedžiai, arbata būtina kaip pas mus žvakutė. Taigi galima kalbėti apie arbatos paaukojimą ar dovanojimą, o pats Armandas labiau mėgsta terminą „arbatos menas“: menas užplikyti arbatą, menas paduoti ją, menas pateikti, menas bendrauti.
Geriant ne tik ragaujama, bet ir stebima, uostoma, nes gera arbata turi daug aromatų: skiriasi sausos, sudrėkintos, įpiltos į puodelį, šiltos bei šaltos arbatos kvapas. Arbatai reikia dviejų puodelių. Aukštasis puodelis yra vyriškas pradas, jame kaupiasi aromatas. Žemasis puodelis – moteriškas, jame yra arbata ir jos skonis. Aukštasis puodelis uostomas, o iš žemojo geriama.
Armandas prisimena, kaip nuo mažens mus mokė, kad srėbti sriubą nemandagu, negerai, bet skanu, srėbdamas mažiau nusidegini karštu viralu. Tačiau iš tikrųjų taip skonio ir aromato receptoriai pradeda veikti kartu, todėl Kinijoje būtina geriant arbatą truputi sriūbtelėti.
Arbata gali būti ir investicija
Kokybišką arbatą galima užpilti nuo 8 iki 16 kartų . Armandas ruošia stebuklingą gėrimą ypatinguose arbatinukuose, kurių turi beveik tris šimtus. Visi jie parsigabenti iš Isino miestelio, kuriame nuo XV amžiaus arbatinukai gaminami iš vietinio ypatingo molio – kieto kaip akmuo, kasamo net iš 100 metrų gylio. Isino arbatinukai garsėja ir per šimtmečius ištobulinta konstrukcija. Kuo ilgiau naudoji arbatinuką , tuo geresnis jis tampa, sakoma, kad po kurio laiko užteka įpilti tik vandens.
Per beveik 20 metų gausią arbatų ir arbatinukų kolekciją sukaupęs vyras pripažįsta, kad arbata pomėgis gana brangus, bet apsimokantis: „Pavyzdys toks – gera puero arbata per metus pabrangs maždaug 10–15 proc., o per 10 metų – jau 100 proc. ir daugiau.“ Pasirodo, arbatą galima laikyti, kiek nori, svarbu, kad nebūtų pašalinių kvapų, tinkama drėgmė ir tinkama temperatūra.
Arbatą mūsų pašnekovas vadina kinų kultūros krauju, tačiau iškart sugriauna stereotipą apie Kiniją, kaip apie arbatos gurmanų ir specialistų kraštą. Būtent ten, teigia Armandas, išgeriama daugiausia pasaulyje prastos kokybės arbatos. Kinai arbatos geria daug, praktiškai bet kuriame mieste galima pamatyti žmogų, nešantį su savimi termosiuką arba stiklinę kolbą, kurioje plikoma arbata, bet tai tik vartojimas. Apie arbatą Kinijoje išmano tik du tris kartus daugiau žmonių negu JAV ar Europoje.
Nekaltos mergelės – puiki reklama
Kinų arbata apipinta gausybę mitų – juk romantine atmosfera apgaubtas produktas greičiau pasiekia pirkėją. Kartais mitai gimsta dėl nesupratimo, kitos kultūros nesuvokimo. Armandas pasakojo, kad vienas iš populiariausių mitų, kaip arbatą renka nekaltos mergelės. Jos išeina ankstyvą rytą, saulei tekant, kartais arbatą renka su šilkinėmis pirštinėmis, kartais – net auksinėmis žirklutėmis kerpa.
Legendoje yra tiesos – senovėje buvo tradicija švęsti pirmąją derliaus šventę ir pirmąją arbatą rinkdavo mergelės. Tačiau tikslas tada buvo ne gauti ypatingo gėrimo, o mergeles parodyti didikams, nes į šventę atvykdavo provincijos valdžia – galbūt kažkuri mergelė patiks ir pateks į imperatoriaus dvarą. Beje, prieš kelerius metus būta pranešimų, kad Kinijoje organizuotos brigados nekaltų mergelių, kurios ne tik nekaltos, bet arbatą renka lūpomis. Reklama puiki.
Jaunystės eliksyras
Lietuvos žmonėms, pastebi Armandas, arbata tampa vis įdomesnė, jie nori vis daugiau naujų pojūčių, skonių ir kokybės. Vis dažniau domimasi šio gėrimo poveikiu sveikatai, tad arbatos kolekcininkas pateikia pavyzdį: „Tie kinų poetai, filosofai, kurie gėrė vyną, mirdavo jauni. Tie, kurie gėrė arbatą, net ir V–VI amžiuje sulaukdavo 80–90 metų. Europoje tuo metu vidurkis nesiekė 30 metų.“
Armandas įvardija dar vieną priežastį, kodėl tolimosios Kinijos arbata įdomi kitoms kultūroms – geriant turi galimybę prisiliesti prie egzotiškos, gilios tradicijos. „Labai geras budistų posakis „būti čia ir dabar“. Ne veltui budistai geria daug arbatos – tai vienas paruošiamųjų žingsnių į meditaciją. Būtent arbata leidžia būti čia ir dabar“, – apibendrina A. Burba.
