Asociacijos „Demetra“ užsakymu atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvoje iki 2016 m. pabaigos ŽIV statusą žinojo vidutiniškai 66 proc. asmenų, antiretrovirusiniais vaistais gydėsi 32 proc. ŽIV užsikrėtusiųjų, iš jų 82 proc. viruso krūvis buvo neaptinkamas, kitaip tariant, gydymas buvo efektyvus.
Tai rodo, kad arčiausiai UNAIDS tikslo 90-90-90 yra ŽIV užsikrėtusiųjų gydymo kokybė, o kiti du rodikliai – ŽIV ištyrimas ir galimybė gydytis diagnozavus ligą, atsilieka nuo siekiamų tikslų. „Apibendrinant tyrimo duomenis, akivaizdu, kad šalyje stokojama sisteminio požiūrio į ŽIV epidemijos valdymą, nes esami barjerai dėl ŽIV ištyrimo bei ŽIV ligos gydymo atidėliojimas nėra naudingi nei pacientui, nei visuomenei“, – sako tyrimo konsultantas Giedrius Likatavičius.
ŽIV ištyrimas yra pirmasis UNAIDS tikslas, nes žmonės, kurie nežino, jog yra užsikrėtę, negali gauti sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugų, kurių reikia, kad išliktų sveiki. Taip pat nežinodami, jie gali perduoti virusą kitiems. Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ŽIV statuso nežino trečdalis užsikrėtusiųjų. Kaip minėta, statistika rodo, jog ŽIV gydymas yra efektyvus, tačiau sergantiesiems jis ne visada prieinamas. Neaptinkamas viruso krūvis kraujyje rodo, kad asmuo dėl šiuolaikinio gydymo neperduoda ŽIV infekcijos ir neužkrečia kitų žmonių. Tačiau Lietuvoje tokį gydymą, gauna tik 32 proc. užsikrėtusių asmenų.
Viena iš priežasčių yra tai, kad valstybės kompensuojamas gydymas skiriamas tik tuomet, kai imuninė sistema nusilpsta iki tam tikros kritinės ribos. Tuo metu visos kitos Europos Sąjungos šalys, išskyrus Latviją, gydo visus pacientus su ŽIV.
Stigma trukdo tirtis dėl ŽIV
Asociacijos „Demetra“ lygus lygiam konsultantas Ruslanas Bukin teigia, kad stigma ir diskriminacija ne tik visuomenėje, bet ir sveikatos priežiūros institucijose taip pat yra barjeras, stabdantis žmones tirtis dėl ŽIV. „Ypač neskuba tirtis dėl ŽIV tie, kurie nepriklauso apibrėžtoms rizikos grupėms. Jie patenka į gydymo įstaigas vėlai, kai imuninė sistema sugriauta.
Tokių atvejų žinau ne vieną. Jeigu ŽIV ištyrimas būtų prieinamas ne tik medicinos įstaigose, bet ir bendruomeninėse organizacijose, manau, kad daug daugiau žmonių ryžtųsi sužinoti ŽIV statusą“, – įsitikinęs R. Bukin. Tyrimas parodė kad pagrindinės probleminės vietos, kurias būtina spęsti šalyje yra ŽIV ištyrimo ir gydymo prieinamumas bei pacientų su ŽIV integracija į sveikatos priežiūros sistemą.
„Šia kryptimi aktyviai bendradarbiaujama su Sveikatos apsaugos ministerija, infekcinių ligų gydytojais, socialinių paslaugų centrais, laisvės atėmimo vietomis. Tikimės, kad situacija pagerės“, – apibendrina projekto vadovė dr. Loreta Stonienė.
